Eduard Limonov

Eduard Limonov

Limonovas (tikrasis vardas – Eduardas Veniaminovičius Savenko) buvo vienturtis vaikas Stalino slaptosios policijos tarnautojo šeimoje. Gimė 1943 m. Dzeržinskio mieste, kuris tuomet buvo labiausiai užterštas Sovietų sąjungos miestas, net dabar jame vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia maždaug 45 metus.

Užaugo Edička Ukrainoje, Charkove. Padirbėjęs „Pjautuvo ir kūjo“ motorų gamykoloje, galiausiai įsidarbino knygyne. Septintojo dešimtmečio pradžioje įsiliejo į Charkovo jaunosios bohemos gyvenimą. „Mus laikė nereikalingu jaunimėliu, ir mes, aišku, tuo labai didžiavomės“, – pasakoja vienas geriausių to meto Limonovo draugų Vagrikas Bakčianas – dailininkas, kuris ir davė Savenkai Limonovo pravardę. Limonovo vardas skambėjo panašiai kaip „limon“ (citrina), o Edička, kaip pasakoja jo draugas, buvo labai išblyškęs, kone geltonas. Be to rusiškoms ausims tai skamba nepakenčiamai ir keistai, „šiek tiek pankiškai, kaip Jonny Rotten [Džonis Supuvėlis]“, – sako Limonovas.

1967 m. Limonovas išsikėlė į Maskvą, kurioje įsigijo savo pirmąją spausdinimo mašinėlę. „Pinigai buvo tuometinių Sovietų sąjungos poetų svajonė. Ne leidybai – tai buvo neįmanoma, – bet moterims ir sėkmei“. Limonovui pasisekė. Jis pradėjo leisti savo eilėraščius savilaidos būdu, spausdindamas knygeles mašinėle ir platindamas jas po penkis rublius. 1974 m. Limonovą išsikvietė KGB pareigūnai ir leido pasirinkti: arba mesti savo išsigimėlius draugus, arba važiuoti į tremtį. Edička išvyko į vakarus, iš pradžių į Vieną, po to į Romą, o galiausiai ilgesniam laikui apsistojo Niujorke. Kartu išsivežė ir antrąją žmoną Jeleną, netrukus tapusią pirmąja manekene iš postsovietinių šalių bloko, dirbusia Manhetene.

Niujorke Edička leido emigranto dienas rašydamas romanus. Jis žavėjosi Lou Reedu ir tokiais amerikiečių rašytojais, kaip Charles Bukowski, tad lengvai pritapo prie Niujorko pankroko ir avangardo scenos. Šiame mieste jis išleido savo pirmąjį romaną „Tai aš, Edička“, kuris tapo žinomiausia ir geriausiai perkama jo knyga.

1982 m. Limonovas grįžo į Europą. Su savo nauja mylimąja Natalija Medvedeva apsistojęs Paryžiuje greitai tapo aktyvus prancūzų literatūrinio gyvenimo dalyvis. Netrukus jam buvo suteikta Prancūzijos pilietybė. Vėliau, Sovietų sąjungoje į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, Edička atgavo ir Sovietų sąjungos pasą.

1991 m. Limonovas grįžo į Rusiją ir aktyviai įsitraukė į politinį šalies gyvenimą, pradėjo leisti laikraštį „Limonka“, o 1993 m. įsteigė Nacionalinę bolševikų partiją (dažnai vadinamą tiesiog „nacbol“). Nepaisant komunistinio atspalvio partijos pavadinime, jų pažiūros labiau nacionalistinės. Ir nors nacbolų judėjimas niekada neturėjo oficialaus partijos statuso, o 2005 m. jis apskritai uždraustas, tai viena aktyviausių opozicinių jėgų dabartinėje Rusijoje, nuolat dalyvaujanti protestuose dėl įvairių socialinių ir politinių klausimų.

Vis labiau besiveldamas į politinius žaidimus, Edička tapo mažiau pastebimas literatūriniame gyvenime. Tačiau intriguojančių faktų jo biografijoje dėl to nesumažėjo. 2001 m. jis buvo suimtas už ginklų kontrabandą ir kalėjime prasėdėjo iki 2003 m.. Be to, Limonovas yra ir karštas Serbijos rėmėjas, susilaukęs ypač didelio dėmesio po to, kai buvo parodytas per BBC kartu su Radovanu Karadžičium kulkosvaidžiu šaudantis į Sarajevą – Bosnijos ir Hercegovinos sostinę.

Video

Autoriaus knygos

Eduard Limonov

Nevykėlio dienoraštis

5.21 €   Kaina: 3,00 €

Kartais net labai turtingų žmonių, ypač moterų, akyse įžvelgiu baisų liūdesį. Jie išauklėti, padorūs, niekada nieko nepasakys, nieko nepažeis. Tada man norisi apkabinti išdžiūvusią senutę – buvusią gražuolę – priglausti jos žilą galvą prie krūtinės, glostyti trumpus baltus plaukus ir guosti: – Na ko tu, mažyte mano, na nusiramink. Nieko, nieko. Na ir kas, ką padarysi! Nusiramink! Mažyte mano!

Eduard Limonov

Tai aš, Edička

Eduardo "Edičkos" Limonovo jaunystės opusas, parašytas emigracijoje pirmaisiais jo gyvenimo Niujorke metais. Meilė, neapykanta, rusiškas "matas", padugnės, Niujorko socialistai ir homoseksualai... Rusiško undergroundo standartas.

Nuomonės