kitos knygos / Numatoma išleisti / Anti-Œdipus: Kapitalizmas ir šizofrenija Spausdinimui

Gilles Deleuze, Félix Guattari

Anti-Œdipus: Kapitalizmas ir šizofrenija

2016 / psl. / Iš prancūzų klabos verčia Goda Bulybenko /

  • Rezultatas: 4.5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 4.4/5 (Balsai: 15)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Michelis Foucault savajame įvade Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari (toliau – D&G) knygai „Anti-Oidipas“ pavadino šį tekstą „įvadu į nefašistinį gyvenimą“. Fašizmą suprasdamas kaip tai, kas „verčia mus įsimylėti valdžią“, geisti būti valdomiems ir išnaudojamiems“, jis klausia: „Kaip mums atsikratyti fašizmo mūsų kalboje, veiksmuose, mūsų širdyje ir mūsų malonumuose?“ Jis mano, kad vienas iš svarbiausių tokio „nefašistinio“ gyvenimo elementų – tai geismas, kuris revoliucinę jėgą išlaisvina ne įgydamas reprezentacinę išraišką, bet tiesiogiai susijungęs su realybe ir į ją įsiliejęs. Būtent D&G „Antioidipe“ geismas iškeliamas kaip kūrybinis procesas, per kurį išsilaisvinama tiek iš „fašizmo“ – psichinės sociumo priespaudos ir reprezentacinės logikos, tiek iš kapitalo.

Vienas pagrindinių D&G „išradimų“ yra pasąmonę, veiksmą ir aplinką betarpiškai jungiančios geismo mašinos, kurias jie nuo pat pradžių priešino Sigmundo Freudo sukurtajam id. Jei id, Freudo manymu, reikia tramdyti – ir tai puikiai padaro tokie represiniai valdymo mechanizmai, kaip branduolinė šeima, mokykla, ligoninė, darbovietė, – tai geismo mašinos viena kitą jungia ir tarpusavyje jungiasi kurdamos nesenkančią geismo energiją. Jei ego interesams pajungtas id „įdarbinamas“ siekti kokio nors konkretaus tikslo, tai geismo mašinos užduotis – „gaminti pačią gamybą“, ją nuolatos tęsti, peržengiant tiek sąmonę, tiek patį modernųjį individą. Mašinos, kuriančios (arba gaminančios) geismą, kaip ir Nietzsche‘s valia, ne „geidžia“ kokio nors apibrėžto tikslo, tarkime, valdžios, bet yra savitikslės – vienintelis jų tikslas yra pati gamyba. Iš tiesų galima teigti, kad šią radikalią sampratą perėmė ir Anti-Oidipo autoriai, praturtinę ją ekonomine Marxo gamybos kaip nuolatinio judėjimo koncepcija.

Geismo gamybos taikinyje galiausiai atsiranda pats organizmas. Kaip sako D&G, „geismo mašinos paverčia mus organizmu, bet pačiame šios gamybos centre atsirandantis kūnas kenčia nuo to, kad yra organizuojamas vieninteliu būdu, nuo to, kad negali organizuotis kitaip arba nesiorganizuoti išvis“ Taip ne tik tarsi skelbiamas karas moderniajai dekartiškai vaizduotei, įkalinusiai žmogaus kūną Proto viešpatijoje, ne tik kartu su Foucault kalbama apie Žmogaus mirtį – mirtį valdžios „suorganizuotam“, normatyvų suvaržytam žmogaus organizmui kaip organizacinei struktūrai, ne tik smerkiamas modernusis žmogaus sudievinimas, anot Nietzsche‘s, pakeitęs Viduramžių Dievo išaukštinimą. Maištaujama ir prieš žmogaus, ir prieš visos visuomenės organizavimą. Juk Anti-Oidipas išleistas 1972-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo Paryžiaus gegužės įvykių, nuaidėjus hipių kultūrinei revoliucijai, prieš prasidedant industrinio kapitalizmo krizei. Hipiai, Prancūzijos ir kitų šalių maištininkai protestavo ne tik prieš Vietnamo karą, bet ir prieš patį kapitalistinį gamybos būdą, siekiantį žmones iki gyvenimo galo be jokių perspektyvų „organizuotai“ įkalinti fabriko industrijoje.

Todėl maištas prieš socialinį ir individualų organizmą, geismas išsilaisvinti iš socialinių ir moralinių sistemos varžtų, sugriauti kultūringojo ego pastatytas sienas yra gyvybiškai svarbus tiek Michelio Foucault, tiek D&G kūrybai. Jei Foucault savo veikaluose vaizdavo kūną, apsuptą ir kastruojamą valdžios dispozityvų bei normų, tai D&G maištavo prieš sociumą, kuriame, jų nuomone, viešpatauja reginio visuomenės gamybos tikslams tarnaujantis Oidipo kompleksas. Jis ištrina iš pasąmonės viską, kas netinka tai visuomenei ir primeta tai visuomenei branduolinės šeimos matricą – jei kelio pradžioje „esama rasių, klasių, kontinentų, tautų, karalysčių, valstybių, jei ten sutiksime Žaną D‘Ark, Didijį Mongolą, Liuterį ir actekų gyvatę“, tai kelio pabaigoje „tėra tėvelis, mamytė ir aš“. Edipo kompleksas neapsiriboja šeima – jis užvaldo visą sociumą. Kastracijos ir stygiaus kompleksai, stimuliuojami, Nietzsche‘s žodžiais tariant, „paskutiniojo kunigo“ – psichoanalitiko, iš psichinio ego gyvenimo persikelia į kultūrinę, socialinę, politinę ir ekonominę erdvę.      

„Geismo gamybos gamybą“ D&G iliustruoja brikoliažo samprata, pasiskolinta iš prancūzų antropologo Claude‘o Lévi-Strausso – bricoleur yra asmuo, taip pakeičiantis daikto paskirtį, netgi ją iškraipantis, kad galėtų pasigaminti kažką naujo. Tokios praktikos šiandien naudojamos „pasidaryk pats“ kultūrose. D&G teigimu, geismas kuria „save atsiskirdamas nuo objekto“. Jo gamybą knygos autoriai laiko realia: „Jei geismas yra produktyvus, jis gali būti produktyvus tik realiame pasaulyje ir kurti tik realybę“. Galime daryti prielaidą, kad D&G geismo sampratoje, skirtingai nei Freudo, Lacano ar Žižeko sampratose, neatsiranda vietos jokiai metafizikai, jokiai transcendencijai – jis yra absoliučiai imanentiškas ir materialus. Tai, pasak D&G, gerai iliustruoja vargšų, revoliucionierių, menininkų ir vizionierių pavyzdys: vargšai „žino esą mažesni už žolę, ir kad geismui „stinga“ labai nedaug – ne atliekų, kurias jiems pavyksta susirinkti, bet būtent to, kas iš jų nuolat atimama“. Revoliucionieriai, menininkai ir vizionieriai „pasitenkina objektyvumu, tik objektyvumu: jie žino, kad geismas sugriebia gyvenimą į savo produktyvų glėbį ir reprodukuoja jį kuo intensyviausiai, nes jam reikia visiškai mažai... Geismas neišreiškia molinio stygiaus, kurį turi subjektas; greičiau molinė organizacija atima iš geismo jo objektyvią būtį“.

Matome, kad stokojantis subjektas – ne pasąmonėje veikiančių geismo mašinų kūrinys, o sociumui tarnaujantis produktas, „iškritęs“ iš betarpiško pasąmoninio srauto, tapęs izoliuotu ego, netekęs galimybės kurti brikoliažus. Pasak Michaelo Hardto, stoka D&G filosofijoje yra ne priežastis, bet rezultatas. Geismo mašinos įjungiamos ne sociume – priešingai, molinė, sociumui tarnaujanti pasąmonė represuoja geismus ir sukuria stoką, kurią įmanoma patenkinti tik tapatinantis su galios mechanizmais – tampant fašistu.

D&G koncepcijoje geismas tampa materialia revoliucine energija, kurios tikslas yra nuolatinė konfrontacija tiek su sociumo normomis, tiek su kapitalistinėmis represijomis. Molinė sociumo tvarka pasižymi aiškia struktūra ir hierarchija, individai joje tėra statistai, tuo tarpu kapitalas įkandin geismo mašinų, stengiasi griauti tas struktūras, vykdydamas deteritorizaciją, tačiau tam tikromis sąlygomis jis gali regresuoti į ankstesnes represyvias valdymo formas. Tokioje terpėje kuriasi viena monolitinė statistų klasė. Todėl šiuolaikinis konfliktas kyla nebe tarp kapitalistų ir darbininkų klasės, bet tarp klasės ir tų, kurie atsiranda anapus klasės ribų  – mažųjų žmonių, kuriančių mažąją politiką molekulinėje terpėje.   

„Antioidipas“ – nepaprastai reikšminga knyga, išeinanti anapus filosofijos istorijos kanono ribų. Tai – tarsi laboratorija: joje iš šizoanalizės, filosofijos ir politikos gaminamas mišinys, kuriuo bus įmanoma susprogdinti tradicijos, metafizikos ir kapitalistinės sistemos pamatus. Seksualinės revoliucijos laikų užtaisas išlieka aktyvus ir dabar – lietuviškai išleistas „Antioidipas“ taps knyga, kurią su malonumu perskaitys ne tik filosofijos mylėtojos, bet ir įsimylėję hipiai, revoliucionieriai, visi tie, kurie tiki, kad gyvenime svarbiausią vietą užima ir su fašizmu kovoti leidžia tik GEISMAS. 

Kasparas Pocius

Nuomonės

Idekite vertejos pavarde, kolegos.
Bet tai ir ilgai versit...