kitos knygos / Numatoma išleisti / Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas Spausdinimui

Jared Diamond

Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas

Istorija / ISBN 978-609-427-269-1 (spausdintai knygai), ISBN 978-609-427-268-4 (el. knygai) / Iš anglų kalbos verčia Vytautas Grenda, redaktorė Asta Bučienė /

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 3)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Jaredas Diamondas yra geografijos profesorius Kalifornijos universitete Los Andžele, parašęs knygas „Trečioji šimpanzė“ (The Third Chimpanzee) „Žlugimas“ (Collapse) ir kitas. Jis yra MacArthurų fondo stipendininkas, apdovanotas JAV Nacionaliniu mokslo ordinu. Knyga „Ginklai, mikrobai ir plienas“ įvertinta „Phi Beta Kappa“ mokslinės knygos apdovanojimu ir Pulitzerio premija.

„Tai puikiai parašyta, aistra dvelkianti knyga, kurioje žaibo greitumu apžvelgiama visų žemynų 13 000 metų istorija. <...> Pasakojama apie viską – imperijų, religijos, rašto, augalininkystės, ginklų atsiradimą. Galiausiai, pateikus įtikinamą paaiškinimą, kodėl visuomenės skirtinguose žemynuose vystėsi nevienodai, knygoje sugriaunami rasistinių istorijos teorijų pagrindai. Iš jos pasakojimo, kaip buvo kuriamas šiuolaikinis pasaulis, galime daug pasimokyti ateičiai. Perskaitę pirmus du puslapius, niekaip nebegalėsite atidėti jos į šalį.“ – Paul R. Ehrlich, Populiacijos studijų Bingų vardo profesorius, Stanfordo universitetas

„Joks kitas mokslininkas tiek daug nesiremia laboratorinių ir lauko tyrimų patirtimi, taip įžvalgiai neapmąsto socialinių klausimų ir nesiima jų nagrinėti taip aiškiai, kaip Jaredas Diamondas. Tai patvirtinantis pavyzdys – „Ginklai, mikrobai ir plienas“. Šioje nepaprastai smagioje skaityti knygoje jis parodo, kaip istorija ir biologija gali būti viena kitai naudingos ir padėti geriau suprasti žmogaus būvį.“ – Edward O. Wilson, Pellegrino vardo universiteto profesorius, Harvardo universitetas

„Rimtos ir novatoriškos žmonijos istorijai skirtos biologinės studijos tikriausiai pasitaiko maždaug tik sykį per vienos kartos gyvenimą. <...> Dabar tokiems rinktiniams kūriniams būtina priskirti ir Jaredo Diamondo veikalą. <...> Diamondas parodo ne tik techninius gebėjimus, bet ir platų istoriko užmojį, pasakodamas įterpia smagių epizodų, tačiau turi daug aprėpiančią idėjinę viziją, moka dirbti su šaltiniais, bet nestokoja kūrybinio polėkio. Geresnio tokio pobūdžio veikalo nebuvo nei šiemet, nei jau daug metų.“ – Martin Sieff, „Washington Times“

„Į ją verta atkreipti dėmesį kiekvienam, kuris domisi esmingiausiu žmonijos istorijos lygmeniu. Tai istorinės reikšmės veikalas. Diamondas parašė žmonijos istorijos santrauką, kurią šiuo metu galima laikyti tokia reikšminga, kaip Darwino.“ – Thomas M. Disch, „New Leader“

„Stebėtinai įdomi knyga. <...> Vedami Jaredo Diamondo, leidžiamės į įkvepiančią istorinę kelionę po pasaulį, skatinančią permąstyti visas nuomones, kurias esame susidarę apie save ir kitas tautas, taip pat apie savo padėtį bendriausiu požiūriu.“ – Christopher Ehret, nusipelnęs profesorius tyrėjas, Kalifornijos universitetas, Los Andželas

„Jaredas Diamondas meistriškai susieja pastarojo meto atradimus, padarytus tokiose skirtingose srityse kaip archeologija ir epidemiologija, paaiškindamas, kodėl skirtingų žemynų visuomenės per pastaruosius 13 000 metų vystėsi itin skirtingai, ir kaip tai vyko.“ –  Bruce D. Smith, vadovas, archeobiologijos programa, Smithsono institutas 

„Čia padedami pagrindai, padedantys suprasti žmonijos istoriją.“ Bill Gates

***

Pratarmė leidimui minkštais viršeliais

Kodėl pasaulio istorija panaši į svogūną?

Šioje knygoje siekiama trumpai papasakoti visų mūsų pastarųjų 13 000 metų istoriją. Imtis jos mane paskatino klausimas: kodėl žemynų istorija klostėsi skirtingai? Jei šis klausimas iškart privertė jus šiurptelėti, nes pamanėte, kad veikalas, kurį skaitysite, rasistinis, taip nebus: kaip pamatysite, atsakymai į šį klausimą apskritai nesusiję su žmonių rasių skirtumais. Šioje knygoje svarbiausia rasti galutinius paaiškinimus, o istorinių priežasčių grandinėje atsekti kiek įmanoma tolimesnę praeitį.

Daugumoje knygų, kuriose siekiama papasakoti pasaulio istoriją, sutelkiamas dėmesys į raštingų Eurazijos ir Šiaurės Afrikos visuomenių istoriją. Čiabuvių visuomenės, gyvenusios kituose pasaulio regionuose, – Užsachario Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijos nežemyninėje dalyje, Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Ramiojo vandenyno salose, – teaptariamos trumpai, o jas aptariant daugiausia kalbama apie tai, kas joms atsitiko labai vėlyvu jų istorijos laikotarpiu, kai jas jau buvo atradę ir pavergę vakarų europiečiai. Net kalbant apie Euraziją, vakarinės šio žemyno dalies istorijai skiriama daug daugiau vietos nei Kinijos, Indijos, Japonijos, atogrąžinės Pietryčių Azijos ir kitoms visuomenėms, gyvenusioms Eurazijos rytuose. Istorija iki tada, kai maždaug 3000 m. pr. Kr. atsirado raštas, taip pat aptariama trumpai, nors ji sudaro 99,9% žmonių giminės istorijos, trunkančios penkis milijonus metų.

Tokie siauri pasaulio istorijos variantai pasižymi trimis trūkumais. Pirma, šiandien vis daugiau žmonių domisi ne tik vakarinės Eurazijos dalies visuomenėmis, bet ir kitomis, ir tai visai suprantama. Šiaip ar taip, tos „kitos“ visuomenės sudaro daugumą pasaulio gyventojų ir labai didelę daugumą pasaulio etninių, kultūrinių ir kalbinių grupių. Kai kurios iš jų jau tapo vienomis  galingiausių pasaulio ekonominių sistemų ir politinių jėgų, o kitos darosi tokios.

Antra, net ir tie žmonės, kuriuos konkrečiai domina, kaip formavosi šiuolaikinis pasaulis, to gerai nesupras iš istorijos, kurioje apsiribojama vien įvykiais po rašto atsiradimo. Nėra taip, kad iki 3000 m. pr. Kr. visų žemynų visuomenės buvo panašios, o tada vakarinės Eurazijos dalies visuomenės staiga sukūrė raštą ir pirmą kartą pradėjo pirmauti kitais atžvilgiais. Jau 3000 m. pr. Kr. Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje buvo visuomenių, kuriose žmonės turėjo ne tik rašto užuomazgas, bet ir centralizuotą valstybės valdžią, miestus, plačiai naudojosi metaliniais įrankiais ir ginklais, taip pat prijaukintais gyvūnais, – tiek transporto reikmėms, tiek kaip traukiamąja jėga ir mechaninės energijos šaltiniu, – o maisto produktais apsirūpindavo dirbdami žemę ir augindami naminius gyvulius. Kituose žemynuose tuo metu viso to visai nebuvo arba buvo tik kai kuriuose regionuose; kai kurios iš šių naujovių, nors ne visos, vėliau atsirado kai kuriose čiabuvių gyvenamose Amerikų teritorijose ir Užsachario Afrikoje, tačiau tik per kitus penkis tūkstantmečius. O aborigenų laikais Australijoje jų visai neatsirado. Jau vien tai mums turėtų būti įspėjantis ženklas, kad ištakos, paaiškinančios, kodėl Eurazijos vakarai šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja, glūdi neraštingoje praeityje, tolimesnėje nei 3000 m. pr. Kr. (Kalbėdamas apie Eurazijos vakarų vyravimą, turiu omenyje, kad dabar vyrauja ir šio regiono visuomenės, ir tos, kurios iš jų atsirado kituose žemynuose.)

Trečia, istorijoje, kurioje sutelkiamas dėmesys į Eurazijos vakarų visuomenes, visiškai aplenkiamas visai suprantamas svarbus klausimas. Kodėl būtent tos visuomenės įgavo neproporcingai didelę galią ir tapo tokios pažangios? Atsakant į šį klausimą įprasta nurodyti tiesiogiai veikusias jėgas, tokias kaip kapitalizmo iškilimas, merkantilizmas, moksliniai tyrimai, technologija ir pavojingi mikrobai, kurie pražudė kitų žemynų tautas, kai jos susidūrė su Eurazijos vakarų gyventojais. Tačiau kodėl visi šie užkariavimą lėmę veiksniai atsirado Eurazijos vakaruose, o kitur jų buvo mažiau arba visai nebuvo?

Visi šie dėmenys tėra tiesioginiai veiksniai, o ne galutiniai paaiškinimai. Kodėl kapitalizmas nesuklestėjo Meksikos čiabuvių visuomenėje, merkantilizmas – Užsachario Afrikoje, moksliniai tyrimai – Kinijoje, o pažangi technologija – Šiaurės Amerikos čiabuvių visuomenėje? Kodėl Australijos aborigenų visuomenėje neatsirado pavojingų mikrobų? Jei atsakant nurodomi išskirtiniai kultūriniai veiksniai, – pavyzdžiui, mokslinius tyrimus Kinijoje esą slopino konfucianizmas, o Eurazijos vakaruose skatino graikų ar žydų ir krikščionių tradicijos, – vadinasi, ir toliau nepaisoma galutinių paaiškinimų reikmės: kodėl tokios tradicijos kaip konfucianizmas ir žydų bei krikščionių etika nesusiformavo, atitinkamai, Eurazijos vakaruose ir Kinijoje? Be to, nepaisoma fakto, kad Konfucijumi sekanti Kinija iki maždaug 1400 m. po Kr. buvo technologiškai pažangesnė nei Eurazijos vakarai.

Sutelkiant dėmesį į Eurazijos vakarų visuomenes, neįmanoma suprasti net ir jų pačių. Įdomūs klausimai yra susiję su jų ir kitų visuomenių skirtumais. Norėdami į juos atsakyti, turime suprasti ir visas tas kitas visuomenes, kad į šias būtų galima pažvelgti platesniame kontekste.

Kai kuriems skaitytojams gali atrodyti, kad aš leidžiuosi į priešingą kraštutinumą nei tradicinių istorijų autoriai, nes sutelkęs dėmesį į kitus pasaulio regionus skiriu per mažai vietos vakarinei Eurazijos daliai. Jiems atsakyčiau, kad kai kurių kitų pasaulio regionų pavyzdžiai labai pamokomi, nes tuose regionuose gyveno labai daug visuomenių, be to, ten geografiškai nedidelėse teritorijose gyvavo didelė visuomenių įvairovė. Kitiems skaitytojams gali dingtelėti, kad vienas šios knygos recenzentas buvo teisus. Jis su šiek tiek kritiška ironija parašė, kad aš, regis, žiūriu į pasaulio istoriją kaip į svogūną, kuriame šiuolaikinis pasaulis tėra lukštas, ir kurio sluoksnius siekiant suprasti istoriją reikia nulupti. Taip, pasaulio istorija tikrai yra toks svogūnas! Tačiau lupti to svogūno sluoksnius yra nuostabu, nors reikalauja pastangų, o dar – tai be galo svarbu mums šiandien, kai siekiame suprasti savo praeities pamokas ateičiai.

 

J. D.

 ***

Prologas

Jalio klausimas

Visi žinome, kad skirtinguose žemės regionuose tautų istorija klostėsi labai nevienodai. Per 13 000 metų, praėjusių nuo paskutinio ledynmečio pabaigos, kai kuriuose pasaulio regionuose susiformavo pramoninės visuomenės, kurių atstovai buvo raštingi ir naudojosi metaliniais įrankiais, kituose susidarė tik neraštingos ūkininkų visuomenės, o dar kituose išsilaikė akmeniniais įrankiais besinaudojančių medžiotojų ir rankiotojų visuomenės. Šios istorinės nelygybės įtaka anaiptol neišblėsusi ir šiuolaikiniame pasaulyje, nes raštingos visuomenės, kuriose žmonės naudojosi metaliniais įrankiais, nugalėjo ir sunaikino kitas. Nors šie skirtumai yra pagrindinis pasaulinės istorijos faktas, jų priežastys lieka neaiškios ir ginčytinos. Mįslingas jų ištakų klausimas man buvo paprastai ir asmeniškai užduotas prieš dvidešimt penkerius metus.

1972 m. liepą vaikščiojau po paplūdimį atogrąžinėje Naujosios Gvinėjos saloje, kurioje kaip biologas tyrinėju paukščių evoliuciją. Jau buvau girdėjęs apie nuostabų vietinį politiką, vardu Jalis, tuo metu atvykusį į rajoną turnė reikalais. Taip sutapo, kad tą dieną Jalis ir aš ėjome ta pačia kryptimi, ir jis mane pasivijo. Valandą vaikščiojome kartu ir visą laiką kalbėjomės.

Jalis tryško žavesiu ir energija, kerėdamas žibančiomis akimis. Jis drąsiai pasakojo apie save, tačiau uždavė ir daugybę smalsių klausimų, dėmesingai klausėsi. Pokalbį pradėjome nuo temos, kuri anuomet gulėjo ant širdies kiekvienam Naujosios Gvinėjos gyventojui, – staigių politinių permainų. Papua Naująją Gvinėją, kaip dabar vadinama Jalio šalis, tuo metu kaip mandatinę teritoriją pagal Jungtinių Tautų įgaliojimą vis dar valdė Australija, tačiau jau buvo pribrendęs nepriklausomybės reikalas. Jalis paaiškino, kokį vaidmenį jis atlieka skatindamas vietinius pasiruošti savivaldai.

Po kurio laiko Jalis pakreipė pokalbį kita linkme ir ėmė mane klausinėti. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Naujosios Gvinėjos ir, išskyrus vidurinę mokyklą, negavo jokio išsilavinimo, tačiau jo smalsumas buvo nepasotinamas. Pirma, jis norėjo daugiau sužinoti apie manuosius Naujosios Gvinėjos paukščių tyrimus (be kitų dalykų, paklausė, kiek man už juos sumokėjo). Paaiškinau jam, kaip Naująją Gvinėją per milijonus metų kolonizavo įvairių grupių paukščiai. Paskui jis ėmė domėtis, kaip į salą per pastaruosius keliasdešimt tūkstantmečių atėjo jo tautos protėviai, ir kaip ją per pastaruosius 200 metų kolonizavo baltieji europiečiai.

Mes ir toliau kalbėjomės draugiškai, nors abu gerai žinojome, kokie įtempti yra visuomenių, kurioms atstovavo Jalis ir aš, santykiai. Prieš du šimtmečius visi Naujosios Gvinėjos gyventojai vis dar „gyveno akmens amžiuje“. Tai yra, jie vis dar naudojosi akmeniniais įrankiais, panašiais į tuos, vietoj kurių Europoje prieš tūkstantmečius buvo imta naudotis metaliniais, ir gyveno kaimuose – neorganizuotai, be jokios centralizuotos politinės valdžios. Atėję baltieji primetė centralizuotą valdymo sistemą ir atgabeno materialaus turto, kurio vertę Naujosios Gvinėjos vietiniai tučtuojau suprato, – pradedant plieniniais kirviais, degtukais ir vaistais, baigiant drabužiais, gazuotais gėrimais ir skėčiais. Naujojoje Gvinėjoje visos šios gėrybės buvo vadinamos „kargu“.

Daugelis baltųjų kolonistų atvirai niekino Naujosios Gvinėjos vietinius kaip „pirmykščius“. Net menkiausio Naujosios Gvinėjos baltojo „šeimininko“, kaip jie buvo vis dar vadinami 1972-aisiais, gyvenimo lygis buvo daug aukštesnis už vietinių – net už tokių žavingų politikų kaip Jalis. Tačiau jis jau ne sykį buvo turėjęs progą paklausinėti daugybę baltųjų taip, kaip dabar mane, o aš – pakamantinėti daugybę vietinių. Abu puikiai žinojome, kad vietiniai vidutiniškai ne mažiau protingi nei europiečiai. Visi šie dalykai turėjo gulėti Jaliui ant širdies, kai jis, dar sykį skvarbiai pažvelgęs į mane žibančiomis akimis, paklausė: „Kodėl yra taip, kad jūs, baltieji, sukūrėte tiek daug kargo ir atgabenote jo į Naująją Gvinėją, o mes, juodaodžiai, neturėjome daug savo kargo?“

Tai buvo paprastas klausimas, užkliudęs pačią Jalio gyvenimo patirties esmę. Taip, vidutinio Naujosios Gvinėjos vietinio gyvensena vis dar nepaprastai skiriasi nuo vidutinio europiečio ar amerikiečio. Panašiai skiriasi ir kitų pasaulio tautų gyvensena. Šie milžiniški neatitikimai privalo turėti rimtas priežastis, kurios, atrodytų, turėtų būti akivaizdžios.

Tačiau į tariamai paprastą Jalio klausimą atsakyti sunku. Tada aš neturėjau atsakymo. Profesionalūs istorikai dėl šio klausimo vis dar nesutaria, o dauguma jo net nebekelia. Per metus, praėjusius nuo to mano pokalbio su Jaliu, gilinausi į kitus žmonijos evoliucijos, istorijos ir kalbos aspektus ir apie tai rašiau. Šioje po dvidešimt penkerių metų parašytoje knygoje siekiama atsakyti Jaliui.

Nuomonės