Kitos knygos / Numatoma išleisti / Laikinoji autonominė zona, ontologinė anarchija, poetinis terorizmas Spausdinimui

Hakim Bey

Laikinoji autonominė zona, ontologinė anarchija, poetinis terorizmas

Filosofija / Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius / Redaktorė Lolita Petrašiūnaitė, dizainerė Marija Mlinkauskaitė

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 3)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Guy Debord'as sykį išleido knygą švitrinio popieriaus viršeliais. Taip jis siekė, kad būtų neįmanoma padėti tos knygos į lentyną nesudraskant šalia stovinčių knygų. Hakimas Bey'us nuėjo toliau už Debord'ą. Jis įdėjo švitrinį popierių į knygos vidų.

Hakimas Bey'us, pamišęs sufijus, yra marginaliosios terpės Marcas Polas. Kol mes, namisėdos, be tikslo šlaistėmės, jis, amerikietis, septintajame dešimtmetyje keliavo po Rytus. Irane jis tapo savu. Kai to nebeužteko, jis vėl tapo savu, šįkart fantazijos šalyje, Terra Incognita, kur jūros monstrai jam nebaisūs. Bey'us nori parodyti savo tėviškę žemėlapyje – tropinėje saloje, ant asteroido, kažkur. Bey'us turi savo potraukių popuri – anarchiją, spekuliatyviąją fiziką, fanzinus, narkotikus, eretišką Islamą ir gražius berniukus.

Apie autorių

Hakim Bey (tikr. Pete Lamborn Wilson, g. 1945 Niujorke) yra amerikiečių politinis rašytojas, eseistas ir poetas, galbūt geriausiai žinomas kaip pirmas pasiūlęs Laikinosios autonominės zonos (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų apžvalga ir pedofilijos gynimu. Kartais jis prisidengia Hakimo Bey'aus pseudonimu.(Pastarasis galėjo būti ar nebūti patogumo dėlei arba kolektyviai naudojamas kitų radikalių rašytojų nuo pat septyniasdešimtųjų ir yra žodžio „išminčius“ atitikmens arabų kalba bei Maurų Mokslo Bažnyčioje naudojamos pavardės kombinacija. O turkiškai „hakim“ reiškia teisėją, o „bey“ – poną.

Jis praleido dvejus metus Indijoje, Pakistane ir Afganistane bei septynerius – Irane (kur tapo Imperinės Irano filosofijos akademijos nariu) ir išvyko per Islamo revoliuciją. Devintajame dešimtmetyje jo teorijos rėmėsi įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis ir anarchizmo, situacionizmo idėjomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. Pats apibūdino savo idėjas kaip „anarchistinę ontologiją“ arba „imediatizmą“. Anksčiau jis kartu su kitais kūrė nesiekiantį pelno leidybinį projektą „Autonomedia“.

Wilsonas yra kontroversiška figūra anarchistinėje terpėje. Daug socialinių anarchistų atmeta jo idėjas kaip „gyvenimo stiliaus anarchizmą“, jo kraštutinio individualistinio anarchizmo idėjas laiko pernelyg apolitiškomis. Daug anarchistų – ateistų ir materialistų – nėra patenkinti jo darbų mistinėmis, okultinėmis ir iracionalistinėmis tendencijomis. Kai kuriuos anarchistus atstūmė jo ginama „dvasinė pederastija“.

Ištraukos

CHAOSAS NIEKAD NEMIRĖ.
Pirmapradis, neišgraužtas luitas, vienišas garbingas monstras, inertiškas ir spontaniškas, labiau ultravioletinis nei kuri nors mitologija (tarsi šešėlis nublunkanti prieš Babiloną), pirminis neišskirtas būties vienis vis dar romiai spinduliuoja tarsi juodi asasinų vimpelai, atsitiktiniai ir amžinai apsvaigę.

Chaosas yra pirmesnis nei visi tvarkos ir entropijos principai, tai yra nei dievas nei magas, jo idiotiški geismai apsupa & apibrėžia kiekvieną įmanomą choreografiją, visur bereikšmius eterius ir substancijas: jo kaukės yra jo paties beveidiškumo kristalizacijos, kaip debesys.
Visa gamtoje yra nuostabiai realu, įskaitant sąmoningumą. Nėra nieko, dėl ko vertėtų jaudintis.<...>

Chaoso avatarai veikia kaip šnipai, diversantai, amour fou nusikaltėliai, o ne kaip pasiaukojantieji ar savanaudžiai, lengvai prieinami kaip vaikai, besielgiantys it barbarai, dykūnai, sudirgintomis emocijomis, išbalansuotais geismais, angelai vilkolakiai, veidrodžiai kontempliacijai, gėliškomis akimis, piratai visais atžvilgiais.<...>

Aprėpti netvarką kaip neišsenkantį stiliaus šaltinį ir geidulių saugyklą, mūsų susvetimėjusios ir okultinės civilizacijos pagrindą, mūsų konspiracinę estetiką, mūsų lunatikuojantį šnipinėjimą yra veiksmas (pripažinkime tai) arba kokios nors srities menininko, arba dešimtmečio trylikamečio.

Vaikai, kurių nuskaidrinti jausmai privilioja juos prie nuostabaus malonumo, nušviečia kažką kraupaus ir nepadoraus pačioje tikrovės prigimtyje: natūralūs ontologiniai anarchistai, chaoso angelai – jų gestai ir kūno kvapai paskleidžia aplink juos antgamtines džiungles, sukuria mišką, pilną gyvačių, nindzių ginklų, vėžlių, futuristinio šamanizmo, pasibaisėtinos netvarkos, myžalų, vaiduoklių, saulės šviesos, masturbavimosi, paukščių lizdų ir kiaušinių – piktdžiugiškos agresijos prieš užspaustus tų Žemų Tikslų, tokius bejėgius apreikšti pasauliui destrukciją arba pateikti keistą kūrinį, trapų, bet pakankamai aštrų, galintį raikyti mėnesieną. <...>

Chaosas yra Hun Tun, Centro Imperatorius. Vieną sykį Pietų Jūra, Imperatorius Shu ir Šiaurės Jūra, Imperatorius Hu (shu hu = žaibas) aplankė Hun Tun, kuris su jais visuomet elgėsi gerai. Norėdami atsimokėti už jo gerumą jie tarė: „Visos būtybės turi septynias angas matymui, girdėjimui, valgymui, šikimui, ir t. t.“ – bet senasis Hun Tun neturi nė vienos! Išgręžkime jam keletą! Taip jie ir padarė – gręžė po skylę per dieną – kol septintą dieną Chaosas mirė.

Nuomonės

geras guru