Kurt Vonnegut

Motina naktis

Romanas / Iš anglų kalbos vertė Liudmila Petkevičiūtė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 4)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Tai trečiasis satyrinio romano su fantastikos elementais genijaus – amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto romanas, išėjęs 1961 m. Fikciniai amerikiečio dramaturgo Hovardo Kembelo, kuris 1923 m., būdamas 11-os, išvyko į Vokietiją ir tapo nacistu bei nacių propagandistu, memuarai. Jis rašo atsiminimus, Izraelio kalėjime laukdamas teismo už karo nusikaltimus. Tas pats veikėjas pasirodo ir K. Vonneguto knygoje „Skerdykla Nr. 5“. 

Šio romano pagrindinė mintis, anot autoriaus, jam pačiam žinoma: esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti. „Gerai pamąstęs, – rašo jis toliau, – supratau, apie ką dar ši knyga: jei jau sykį mirei, tai nebeprisikelsi. Be to, štai kas man toptelėjo ją berašant: mylėkitės! Mylėki­tės, kada ir kol tik galit. Tai labai naudinga.“

Ištrauka

Ši knyga kol kas vienintelė, kurią rašydamas žinojau, ką no­riu pasakyti. Nemanau, kad tai kas nors ypatinga. Tiesiog taip su­siklostė, kad sykį man nušvito kaip dieną: esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.

Aš su nacių beprotybėmis mažai susidūriau. Mano gimtajame mieste Indianapolyje apie ketvirtą amžiaus dešimtmetį trainiojosi gal kokia saujelė labai veiklių ir be galo atkarių vietinių, Ameri­kos fašistų. Kažkas iš jų pakišo man vadinamuosius „Siono išmin­čių protokolus“, kuriuose esą išguldytas slaptas žydų planas užgrobti valdžią visame pasaulyje.

Na, dar prisimenu, visi leipo juokais, kuomet mano tetulė, te­kėdama už tikro, tai yra Vokietijos vokiečio, turėjo pristatyti pažymą iš Indianapolio, kad jos gyslose tikrai nekirba anei lašelis žydiško kraujo. Indianapolio meras, pažinojęs mano tetulę nuo vidurinės bei šokių mokyklos laikų, vokiečių reikalaujamą do­kumentą su didžiausiu malonumu išgražino kaspinais, herbais ir be­gale visokiausių antspaudų bei antspaudėlių nelyginant kokią aštuonioliktojo šimtmečio paliaubų sutartį.

Netrukus prasidėjo karas. Man teko jame dalyvauti ir pakliū­ti nelaisvėn. Taigi turėjau progos šiek tiek gerėliau pažinti Vokie­tiją dar karo metais. Buvau eilinis bataliono žvalgas, tad, pagal Ženevos susitarimą, privalėjau pats darbu pelnytis duoną. Tai bu­vo veikiau gerai nei blogai: ne kiūtojau dienų dienas įkalintas kaži kur užmiesty, o būdavau pačiame mieste ir matydavau žmones ir ką jie veikia. Tas miestas vadinosi Drezdenas.

Mūsų brigadoje darbavosi gal šimtas belaisvių. Pagal sutar­tį, plušėjome gamykloje, kuri iš salyklo gamindavo vitaminų priso­tintą sirupą nėščioms moterims. Skonio jis atrodė, tarytum kas skystą medų būtų aprūkęs kadagio dūmais. Žodžiu, tikras gardu­mynas. Man ir dabar dar kartais jo norisi. O miestas buvo puikus, puošnus lyg Paryžius ir nė trupučio nepaliestas karo. Iš tikrųjų Dresdeno neturėjo bombarduoti, nes jo būta atviro be karei­vinių, kariuomenės ir be jokios karinės pramonės.

Bet va, 1945 metų vasario 13 naktį, bemaž prieš dvidešimt vie­nerius metus, iš anglų bei amerikiečių lėktuvų ant Dresdeno pasipylė fugasinės bombos. Jas mėtė ne į kokius nors konkrečius taiki­nius, o tam, kad sukeltų kuo daugiau gaisrų, kol gaisrininkai lin­dės slėptuvėse po žemėmis.

Paskui į tas gaisravietes tarsi grūdų į ką tik išpurentą dirvą jie pabėrė visą galybę padegamųjų užtaisų, kurie privertė gaisrininkus ir toliau lindėti slėptuvėse. Pavieniai, atskiri gaisrai tolydžio augo, plėtėsi ir ilgainiui susiliejo į didžiulį vientisą apokaliptinį gaisrą. Tik ūžt – ir siautėja, banguoja bekraštis ugnies vandenynas. Beje, tai buvo didžiausios skerdynės Europos istorijoje. Na ir kas?

Mes nėjome žiūrėti tos ugnies, o kartu su šešiais mūsų sargybi­niais kiūtojome šaldytuve skerdyklos rūsyje tarp begalinių eilių išda­rinėtų karvių, arklių, kiaulių ir avių. Mus pasiekdavo vien sprogimų garsas ir protarpiais šen bei ten nulyjančio kalkių lietučio šnarėjimas. Jei būtume sugalvoję pasižvalgyti, kas darosi viršuj, būtume kaipmat pavirtę tuo, kas lieka po tokio ugnies siausmo – apanglėjusiais stram­pais, dviejų trijų pėdų ilgio degėsiais, juokingai susitraukusiais nuodėguliukais arba, jei norite, kerėpliškais skrudintais žiogais.

Salyklinio sirupo gamyklą tarsi vėjas nupūtė. Iš viso miesto liko tik rūsiai, kuriuose tarytum pyraginiai žmogeliukai gyvi iške­pė 135 000 hansiukų ir gretučių. Mus pasiuntė į tuos rūsius bei slėptuves kasti iš po žemių ir gabenti į viršų jų lavonus. Ir aš pa­mačiau daugybę visokio plauko germanų tokiomis pozomis, kaip juos užklupo mirtis – daugiausia su mantos ryšulėliu ant kelių. Kar­tais į mus, kai mes kasdavom, žiūrėdavo žuvusiųjų artimieji. Juos irgi buvo įdomu stebėti.

Štai ir visa mano pažintis su naciais.

Manau, jei būčiau gimęs Vokietijoje, tikriausiai irgi būčiau tapęs naciu ir vaikęsis žydus, lenkus bei čigonus, paskui pametęs batus kur nors neišbrendamuose sniegynuose ir šildęsis prie giliai savo paties gelmėse slapčiomis spingsinčios padorumo ugnelės. Štai tokie reikalai.

Gerai pamąstęs supratau, apie ką dar ši knyga: jei jau sykį mirei, tai nebeprisikelsi.

Be to, štai kas man toptelėjo ją berašant: mylėkitės! Mylėki­tės kada ir kol tik galit. Tai labai naudinga.

Ajova Sitis, 1966 metai.

Nuomonės