Denis Vejas

Niekieno žemė

Vaizdų ir tekstų esė iš tolimų kelionių / Dizaineriai Denis Vejas, Aurimas Lažinskas

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 3)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Denisas Vejas – keliautojas, fotografas ir rašytojas iš Lietuvos, fiksuojantis vaizdus ir žmones iš savo ilgų tolimų kelionių. Jis keliauja ne medžiodamas istorines įžymybes, bet tyrinėdamas gyvenimą, kuris dažnam taip ir lieka nematomas, paslėptas. Fiksuoja autentiškumą, žmones. Jis daugiau nei 10 metų gyvena kelionėmis ir kelionėse, jausdamas tolimų ir atokių vietovių trauką. Denisas turi nuostabų talentą susitikti reikiamus žmones, atveriančius magiškas patirtis. Denis Vejas bendradarbiauja su leidiniais „Vice“ ir „Juxtapoz“.

*

Viršelio nuotrauka

Deniso Vejo knyga „Niekieno žemė“ – tai susitikimas su Žemėje egzistuojančiais tolimais nepažįstamais pasauliais. Tai žmonių iš skirtingiausių kosmosų portretai, vaizdai, priartinantys gyvenimo laukiniškumą, atveriantys magiškus momentus. Denisas atskleidžia įvairų gyvenimo galimybių žemėlapį.

Deniso darbai – realistiška vaizdų esė ir tekstai, – kilę iš patyrimų, nuojautų, nušvitimų, vizijų: tolimų žemių ar vidaus karalysčių anapus saugių, komfortiškų, tvarkos iliuziją sukuriančių burbulų, kuriuose esame įpratę gyventi. Tai realybės magija ar magiškasis realizmas, įkvėptas ritualo, pabėgimo į tolimus pakraščius, gyvenimo – ar išgyvenimo – būdo. Denisas rodo laikinumo žaidimą, jungtį, kuri sieja praeitį ir dabartį, mūsų skirtybes ir bendrą prigimtį. Fotografijose – visuomenės ir atskirų gyvenimų ribos ir užribiai, laukinės, gamtiškos akimirkos, instinktai ir gražiausias žmogiškasis brutalumas. (Lucas Carrelis)

Įžanga

Ši knyga – tai kelionė, spontaniška, neplanuota.
Kelionė, kurioje gyvenu jau daugiau kaip 10 metų, vaikščiodamas keliais, nelabai nukeliautais, visuomenės periferijose – tolimiausiuose planetos užkampiuose atrasdamas tylius, nepastebimus ir slaptingus gyvenimus. Tai žmonės, tiesiog gyvenantys sau, tyliai keliaujantys savais žemės ir vidinių erdvių takais. Ši kelionė tapo mano asmenine istorija, pasaka, fotografiniu naratyvu, tai savotiškas charakterių, likimų, kraštovaizdžių kaleidoskopų tyrimas.

Galbūt tai tėra atsitiktiniai įvykiai, nešantys mane nuo vienos keistenybės prie kitos. Bet man patinka tikėti, jog tam, kad kas nors susiklostytų, turi tinkamai susidėlioti žvaigždės.

Tyrinėdamas pasaulį nuolat kaktomuša susiduri su nežinomybe. Užduodi sau daugybę klausimų. Ir, neskaitant žvaigždžių bei atsitiktinių įvykių, būtent tie klausimai ir yra stipriausia kelią kreipianti jėga.

Magiškai ar per atsitiktinumą man vis pavyksta rasti tinkamus žmones ir atsiduri reikiamose vietose. Keliaudamas visąlaik sutinki tuos, kurie ieško tų pačių dalykų, nešiojasi dalį atsakymo ir dega ta pačia aistra siekti ko nors didesnio.

Taigi pastaruosius 12 metų aš užduodu klausimus, ieškau atsakymų ir einu ten, kur mane veda nuojauta ir instinktas. Niekada nebuvau oficialiojo pasaulio žmogus. Dvidešimt kelerių, manydamas, kad socialinis konstruktas – mitas, prisijungiau prie hipių. Negalėčiau pasakyti, ko būtent ieškojau. Tuo metu, pasinėręs į utopines nekonvencinės meilės ir begalinės laisvės idėjas, buvau įsitikinęs, kad vieną po kitos pasiekiu savo dvasines viršūnes. Bet laikas bėgo, kelionės plėtėsi, o gyvenimas ėjo tolyn, atnešdamas tai, kas netilpo į jokias hipiškas filosofines doktrinas.

Tada nustojau ieškoti utopinio rojaus ir pradėjau ieškoti savęs. Kilo klausimas, labai svarbus man kaip fotografui. Ką reiškia būti žmogumi? Kas ši septynis milijardus veidų turinti būtybė? Kiekvienas – atsitiktinė jį patį formuojančių aplinkybių, įtakų ir idėjų manifestacija, atskiras įsitikinimų, tikėjimų, požiūrių, stereotipų ir archetipų pasaulis su nuosavu jausmų ir instinktų klimatu ir troškimais – varikliais. Visi gyvename po tuo pačiu dangumi nuo tada, kai dar buvom beždžionės, bet esam vis labiau ir labiau atskirti valstybių sienų, statuso, lyties, religijos ir odos spalvos.

Mane visada labiausiai traukė atstumti visuomenės ir patys atmetę jos diktatą. Žmogiškoji būtybė tapo mano fotografijos darbų protagoniste. Atstumtasis, marginalas, nelegalas, keistuolis, klounas, maištininkas, vandalas: šiuos žodžius renkuosi todėl, kad suprantu, kad tai iš tiesų realu – nenugludinta, tikra ir nesaugu.

Fotografija man tapo būdu susieti savo paties pasaulį su taisiais, kuriuos patiriu, ir papasakoti istoriją – nenugludintą ir tikrą.

Daugiau fotografo, rašytojo, keliautojo Deniso Vejo darbų:
https://denisvejas.com/
https://www.instagram.com/denisvejas/ 

Denis anonsui į puslapį

Nuomonės