kitos knygos / Numatoma išleisti / Paslaptingas medžių gyvenimas Spausdinimui

Peter Wohlleben

Paslaptingas medžių gyvenimas

Negrožinė literatūra / 2018 / Kietais viršeliais / Iš vokiečių k. vertė Zita Danielienė, redaktorė Audra Kairienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 2)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Peteris Wohllebenas dirbdamas girininku kasdien turėjo įvertinti šimtus eglių, bukų, ąžuolų, pušų. Šiuo metu miško gerove rūpinamasi, regis, tik dėl to, kad galima būtų išgauti kuo daugiau medienos. Tik pradėjęs leistis į iškylas miške su žygeiviais jis pastebėjo, kad kreivi, gumbuoti medžiai, kuriuos anksčiau laikė menkaverčiais, žavėjo keliautojus. Jis liovėsi matavęs medžių kamienus – akis užkliūdavo už įmantrių šaknų, keistai nuaugusio medžio, kamieną aptraukusių švelnių samanėlių.Meilė gamtai vėl atgijo. Ir atsivėrė gausybė sunkiai suvokiamų stebuklų. Girininko darbas ir vėl tapo patrauklus – kiekviena miške praleista diena atskleisdavo ką nors nauja. Tas, kas žino, kad medžiai jaučia skausmą, kad atmena, kad lapuočiai, spygliuočiai tėvai gyvena drauge su vaikais, – tas nebeįstengs lengva ranka kirsti jų ar skusti mišką galingomis mašinomis. P. Wohllebeno girininkijoje technikos atsisakyta prieš du dešimtmečius. O jei ir prireikia nukirsti kokį medį, miško darbininkai atlieka šį darbą atsargiai, padedami arklių. Sveikas, gal net laimingas miškas yra gerokai produktyvesnis, tad ir pelnas iš jo didesnis. Peteris Wohllebenas atskleidžia stulbinančių dalykų: medžiai geba atminti, perteikti vienas kitam žinias, jaučia skausmą ir net gali nudegti saulėje ar susiraukšlėti. Medžiai bendrauja. Vabzdžių apniktas medis skelbia pavojų – paskleidžia kvapą. Aplinkiniai medžiai, gavę tokią žinią, tuoj apsiginkluoja – per kelias minutes išskiria vabzdžius atgrasančių medžiagų.„Niekad nesiliausiu mokęsis iš jų – juk to, ką patyriau medžių ūksmėje, anksčiau nė įsivaizduoti nebūčiau įstengęs. Noriu pasidalinti su jumis tuo džiaugsmu, kurį mums teikia medžiai. Ir, kas žino, gal kitą kartą vaikštinėdami po mišką jūs patys patirsite mažų ar didelių stebuklų.“Apie autoriųPeteris Wohllebenas gimė 1964. Studijavo miškininkystę ir 20 metų dirbo girininku. Metė darbą, nes norėjo savo su ekologija susijusias idėjas pritaikyti praktiškai. Dabar dirba ekologiškai prižiūrimame privačiame miške. Jis dėsto ir veda seminarus ir rašo knygas apie mišką ir gamtos apsaugą. Jo knyga „Slaptasis medžių gyvenimas“ jau išversta daugiau nei į 20 kalbų.PratarmėPradėjęs dirbti girininku  apie neregimą medžių gyvenimą numaniau ne ką daugiau, nei mėsininkas apie gyvūnų jausmus. Šiuolaikinė miško pramonė produkuoja medieną, taigi kerta medžius, paskui želdina plynus plotus. Pavarčius specializuotus žurnalus, susidaro įspūdis, kad miško gerove rūpinamasi tik dėl to, kad gautum kuo daugiau medienos. Tokia ir girininko kasdienio triūso paskirtis, tad ilgainiui jo žvilgsnis toliau nė nesiekia. Vadovaudamasis tokiom nuostatom ir aš kasdien turėdavau įvertinti šimtus eglių, bukų, ąžuolų, pušų – ar tinka lentoms, kokia jų vertė rinkoje, tad tikrovės suvokimas gerokai susiaurėjo.Gal prieš 20 metų pradėjau rengti išlikimo žygius ir išvykas į gamtą apsistojant rąstinėse trobelėse. Vėliau prisidėjo kelionės į miško kapines ir sengirių draustinius. Bendraudamas su žygeiviais, o jų buvo labai nemažai, atgavau pradinę miško sampratą. Kreivi, gumbuoti medžiai, kuriuos anksčiau laikiau menkaverčiais, keliautojams kėlė susižavėjimą. Pabendravęs su jais, lioviausi matavęs medžių kamienus – akis užkliūdavo už įmantrių šaknų, keistai nuaugusio medžio, kamieną aptraukusių švelnių samanėlių. Meilė gamtai, kuria gyvenau nuo šešerių metų, atgijo. Ir man atsivėrė gausybė sunkiai suvokiamų stebuklų. Be to, Acheno universiteto mokslininkai mano girininkijoje pradėjo vykdyti nuolatinius tyrimus. Daug dalykų buvo išaiškinta, bet dar daugiau kilo klausimų. Girininko darbas ir vėl tapo man patrauklus – kiekviena miške praleista diena atskleisdavo ką nors nauja. Pradėjau nepaprastai apdairiai prižiūrėti ir tvarkyti mišką. Tas, kas žino, kad medžiai jaučia skausmą, kad atmena, kad lapuočiai, spygliuočiai tėvai gyvena drauge su vaikais,– tas nebeįstengs lengva ranka kirsti jų ar skusti mišką galingom mašinom. Mano girininkijoje technikos atsisakyta prieš du dešimtmečius. O jei ir prireikia nukirst kokį medį, miško darbininkai atlieka šį darbą atsargiai, padedami arklių. Sveikas, gal net laimingas miškas yra gerokai produktyvesnis, tad ir pelnas iš jo didesnis. Šis argumentas įtikino ir mano darbdavį, Hiumelio bendruomenę, – nedidučiame Eifeldorfe nė neketinama, net ir ateityje, keisti ūkinės veiklos pobūdžio. Tad medžiai atsikvėpė ir patikėjo mums dar daugiau paslapčių. Pirmiausia tie medžiai, kurie netrikdomi auga neseniai įsteigtame draustinyje. Niekad nesiliausiu mokęsis iš jų – juk to, ką patyriau medžių ūksmėje, anksčiau nė įsivaizduoti nebūčiau įstengęs.Noriu pasidalinti su jumis tuo džiaugsmu, kurį mums teikia medžiai. Ir, kas žino, gal kitą kartą vaikštinėdami po mišką jūs patys patirsite mažų ar didelių stebuklų.

Nuomonės