Dominic Midgley, Chris Hutchins

Abramovičius: milijardierius iš niekur

biografija / 2007 / 9955-640-24-3 / 304 psl.
kietais viršeliais/ / Dizainas: Daumantas Každailis ir Ieva Tavkinaitė

Romanas Abramovičius – tremtinio iš Tauragės sūnus, ant Sovietų Sąjungos pelenų išaugęs į vieną turtingiausių bei galingiausių pasaulio žmonių. Jis – milijardierius, Čiukčių apygardos gubernatorius, Londono Chelsea futbolo klubo savininkas – turi tiek pat pavidalų, kiek ir figūrėlių telpa rusiškoje matrioškoje. Vieniems jis yra gerasis ponas Gausybės Ragas, kitiems – piktadarys, sukčius ir landūnas. Knygos apie intriguojantį turčių autoriai, tiriamosios žurnalistikos meistrai Dominicas Midgley ir Chrisas Hutchinsas, remdamiesi įvairiais informacijos šaltiniais ir Maskvoje, ir Londone, iššniukštinėjo kone kiekvieną Abramovičiaus gyvenimo kertelę: kokioje aplinkoje jis augo, kokios moterys jam darė įtaką, kokie draugai atvėrė Kremliaus duris, iš kokio verslo jis susikrovė turtus, kiek išleidžia futbolo klubui, dėl kurio jis tapo savas žmogus Didžiojoje Britanijoje.

Ištraukos

PROLOGAS

MILIJARDIERIUS IŠ NIEKUR

Apie paslaptingąjį Kremliaus šeimynykštį Romaną Abramovičių Rusijos visuomenė pirmą kartą išgirdo 1998-aisiais, kai populiarios naujienų laidos Itogi vedėjas Jevgenijus Kiseliovas, komentuodamas šalies ekonominę padėtį, pavadino jį prezidento Jelcino „pinigine”. Tuo metu Abramovičius jau buvo oficialiai pripažintas milijardierius – jo registruoto turto vertė siekė šiek tiek daugiau kaip kelis milijardus. Pasklidus garsui apie verslininko turtus, žiniasklaida suskato juo domėtis. Tik štai kokia kilo bėda: kuo iliustruoti straipsnius apie šį oligarchą, pagarsėjusį savo slaptumu?
Net iki 1999 m. nė vienas laikraštis, nė viena televizijos stotis neturėjo Abramovičiaus nuotraukos. Galop vieno laikraščio redakcija, kurį laiką bandžiusi suktis iš keblios padėties pasitelkdama dailininkų eskizus, primenančius teismo procesų iliustracijas, nebeapsikęsdama pasiryžo gerokai paploninti savo piniginę, kad tik atsikratytų šito galvos skausmo. Tam, kuris pateiks slapukaujančio galingojo turčiaus nuotrauką, buvo pažadėtas milijono rublių atlygis. Sumanymas pavyko ir už pažadėtą atlyginimą gauta neryški Abramovičiaus nuotrauka pagyvindavo tai vieno, tai kito Rusijos spaudos leidinio puslapius. Taip truko kelis mėnesius.
Tuo metu Abramovičiaus patarėjas viešiesiems ryšiams anglas Gregory Barkeris – dabar parlamento narys, atstovaujantis konservatorių partijai – ėmė jį įtikinėti padaryti „seriją gražių nuotraukų“. Jei jau neįmanoma išvengti žiniasklaidos dėmesio, reikia pateikti visuomenei kuo gražesnį paveikslą – argumentavo Barkeris. Abramovičius kreipėsi į Jurijų Feklistovą, Rusijos savaitraščio Ogoniok fotografą. Į Abramovičiaus aplinką Feklistovą įvedė jo senas bičiulis Valentinas (vadinamas Valia) Jumaševas, žurnalistas, parengęs leidybai Boriso Jelcino memuarus ir vėliau vedęs jo dukterį Tatjaną. Jumaševas nemažai prisidėjo prie Abramovičiaus sėkmės, ir juodu artimai draugavo nuo 1996 m. O Jurijus su Valia buvo pažįstami jau dvidešimt metų, dar nuo tų laikų, kai abu dirbo laikraštyje Komsomolskaja pravda; dabar senas draugas įtaisė Feklistovą į šiltą Abramovičiaus dvaro fotografo vietą. Feklistovas fotografavo Abramovičių ne tik namuose bei darbe Maskvoje, bet ir lydėdavo jį šeimos išvykose į Skandinaviją ir Prancūzijos pietus, kelionėse į Čukotkos autonominę apygardą, kurios gubernatoriumi oligarchas buvo išrinktas 2000 m.
Taigi dabar galime rasti Abramovičiaus nuotraukų įvairiausioje aplinkoje. Reikia iliustruoti pasakojimą apie tai, kaip Abramovičius leidžia laisvalaikį – prašom, rinkitės: štai čia jis žvejoja upėtakius Norvegijoje, čia plaukioja greitaeigiu kateriu Viduržemio jūroje, deginasi saulėje su žmona, o štai čia – žaidžia su vaikais. Jei reikia Abramovičiaus oligarcho, irgi jokių problemų: yra nuotraukų, kuriose matyti kaip jis nagrinėja verslo popierius prie židinio savo kabinete, kalbasi su rinkėjais Čiukčijoje, bendrauja su kitais verslo magnatais, vaikštinėja su prezidentu. Bet nepaisant atvirumo regimybės, vis dėlto neaišku, koks žmogus slepiasi už kaukės. Nors Feklistovas ir prispragsėjo Abramovičiaus nuotraukų fotogeniškoje aplinkoje, bet pamėginkite gauti iš Abramovičiaus interviu – kaip ir anksčiau, tai labai sunku. Nepaisant to, kad Abramovičius laikomas turtingiausiu Britanijos žmogumi, su žiniasklaida jis bendrauja taip šykščiai, kad televizijos interviu, kurį jis davė Steve’ui Rosenbergui savo feode Čiukčijoje, ilgą laiką buvo pagrindinis filmuotos medžiagos šaltinis kitų dokumentinių apybraižų kūrėjams. Ne dosnesnis jis ir britų spaudai. Nuo to laiko, kai Abramovičius 2003 m. liepą įsigyjo Chelsea futbolo klubą, jis davė išsamesnį interviu tik vienam britų laikraščiui.
Visiems spaudos atstovams siūloma kreiptis į Johną A. Manną II, oficialiai einantį Sibneft, kertinės Abramovičiaus imperijos įmonės, ryšių su investuotojais skyriaus vadovo pareigas. Tai malonus juodaodis, kurių Maskvoje dar reta (anot jo, „mūsiškių Maskvoje nedaug”), jis buvo transnacionalinės viešųjų ryšių korporacijos Burson Marsteller viceprezidentas. Neseniai įžengęs į ketvirtąją dešimtį, anksčiau Mannas dirbo Kazachstano sostinėje Almaty, ten ir vedė. Bet Manno santykiai su Abramovičiumi nėra artimi – būna, kad jis kelias savaites iš eilės nemato savo tiesioginio viršininko. Taigi jis tikrai ne iš tų žmonių, kurie galėtų įtikinti Abramovičių paatvirauti. Mannas prisimena vieną atsitikimą, gana iškalbingai bylojantį apie Abramovičiaus požiūrį į bandymus sužinoti apie jo jaunystę. Kartą jis perdavė klausimų sąrašą Abramovičiui, o šis tik žvilgtelėjo į lapą, šyptelėjo, perplėšė jį pusiau ir išmetė į šiukšlių dėžę. Galima drąsiai sakyti, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą anksčiau už Johną Manną, žinos apie jo darbdavį daugiau negu jis pats.

Nuomonės