Kitos knygos / Iš arčiau / Michailas Chodorkovskis, tylos kalinys Spausdinimui
Valerij Paniuškin
Michailas Chodorkovskis, tylos kalinys
politinė biografija / 2006 / 9955-640-18-9 / 232 psl. / kietais viršeliais / iš rusų kalbos vertė Aidas Jurašius / Dizainas: Daumantas Každailis
Michailas Chodorkovskis – vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. Rusijos oligarchas, išdrįsęs mesti iššūkį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir visai Rusijos valdžiai, apkaltintas mokesčių slėpimu ir kitais nusikaltimas, nuteistas ir įkalintas. Būdamas pirmuoju oligarchu, sugebėjusiu vakarietiškai perorganizuoti savo verslą, Chodorkovskis tapo populiarus ir neapdairiai aktyviai kritikavo dabartinį Rusijos rėžimą...
Plačiai žinomas laikraščio „Kommersant“ žurnalistas Valerijus Paniuškinas iš aktyvaus piliečio pozicijų atskleidžia mažai žinomus faktus, rekonstruoja šokiruojančius ir kontraversiškus šio oligarcho biografijos vingius, pasakoja apie jo dienas kalėjime. Knygoje – unikalūs Chodorkovskio laiškai iš kalėjimo knygos autoriui, autoriaus interviu su Chodorkovskio žmona, tėvais, advokatais, žymiais Rusijos politikais. Už savo rašinius autorius yra apdovanotas „Auksinės Rusijos plunksnos“ premija.
Ištraukos
Prologas
2005 m. birželio 5-ąją mes su žmona, sūnum ir dukra nuvažiavome pasisvečiuoti pas draugus į jų vasarnamį užmiestyje. Kepėme šašlikus, džiaugėmės atėjusia vasara ir aptarinėjome svarbiausią naujieną: Maskvos Meščansko teismas Michailui Chodorkovskiui paskelbė nuosprendį, - jį nuteisė devynerius metus kalėti.
Mūsų kompanijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų manęs, kad šis nuosprendis teisingas. Tiesa, nebuvo ir nė vieno, kuris Michailą Chodorkovskį būtų laikęs šventuoju.
2005-ųjų pavasarį aš keletą kartų dalyvavau Chodorkovskio palaikymo piketuose prie Meščansko teismo, ir prie mano automobilio antenos buvo pririšta geltonai žalia (kompanijos JUKOS spalvos) juostelė, mano nepritarimo nuosprendžiui simbolis.
Mano smalsus šešiolikmetis sūnus Vasia žinojo, kad Chodorkovskio atžvilgiu vykdoma kažkokia neteisybė, prieš kurią vangiai protestuoja jo tėtis, tačiau į smulkmenas nesigilino. O tą vakarą per televizorių rodė filmą „Nuoširdus prisipažinimas“, ir Vasia, matyt, kad suprastų, apie ką taip karštai diskutuoja šašlikus kepantys suaugusieji, prisėdo jį pažiūrėti.
Filmas pasakojo apie Michailą Chodorkovskį. Griausmingas iš už kadro sklindantis diktoriaus balsas mano sūnui Vasiai pranešė, kad štai, girdi, Michailas Chodorkovskis buvo komjaunuolis, spekuliavo kompiuteriais, apgaulės būdu įsigijo naftos kompaniją JUKOS - pavogęs ją iš liaudies, nieko neveikė, pumpavo naftą ir turtėjo. Nemokėjo mokesčių, žudė kiekvieną, kas atsistodavo skersai kelio, – tapo turtingiausiu žmogumi šalyje, bet čia buvo pagautas ir pasodintas į kalėjimą už mokesčių nemokėjimą.
- Tėti, - kai užėjau į kambarį pasakyti, kad jau laikas ruoštis važiuoti namo, Vasia į mane žiūrėjo išpūtęs akis. – Kodėl tu ant mašinos antenos užrišai juostelę ir vaikštai į piketus? Tu palaikai nusikaltėlį? Chodorkovskis juk nusikaltėlis? Ne?
Gerai, kad Vasia visgi suabejojo televizinės propagandos teisingumu. Buvo šilta naktis. Visą kelią namo su sūnumi prakalbėjome apie JUKOS bylą. Vasia uždavinėjo daug klausimų, ir kuo daugiau jam atsakinėjau, tuo labiau jaučiau, kad vangių mano protestų prieš Chodorkovskio teismą nepakanka.
Tada aš pirmą kartą pamaniau, kad Chodorkovskio byla – tai ne istorija apie oligarcho pasodinimą už grotų ir ne istorija apie Rusijos teismų neteisingumą. Tai istorija apie tai, kaip žmogui Rusijoje tapti laisvam. Ir apie tai, kas jo už tai laukia.
Štai ši istorija.
Nuomonės