kitos knygos / Knygos / Draugų knygos / Alytaus avangardizmas: nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko Spausdinimui

Redas Diržys, Kęstutis Šapoka

Alytaus avangardizmas: nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko

9,99 Lt   Kaina: 9,00 €

2014 / 9786094271717 / 248 psl. / minkštais viršeliais /

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 10)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Alytaus avangardizmas 1993 metais prasidėjo ne pripažintuose centruose, o provincijoje. Jis užgimė nekaltai kaip jaunatviškas noras realizuotis ir kilo iš naivaus (pasi)tikėjimo menu kaip idėja. Ilgainiui (pasi)tikėjimas ėmė blėsti. Pirmiausia dėl meno sistemos korupcijos visais lygmenimis – regioniniu, nacionaliniu ir globaliu. Antra, supratus, kad dauguma menininkų  (jie – pagrindiniai šios sistemos ramsčiai) yra primityvūs, prisitaikėliai, dviveidžiai bei socialiai susvetimėję. Trečia, nes išaiškėjo, jog menas tėra buržuazinė abstrakcija ir kapitalistinė kanalizacija, tačiau jį idealizavę tarybiniai žmonės to matyti vis dar nenori.

Prasidėjęs profluxistinėmis meninėmis „Tiesės.Pjūvio“ akcijomis, Alytaus avangardizmas daugiau ar mažiau sąmoningomis Redo Diržio pastangomis plėtojosi socio(kontr)kultūrinio aktyvizmo linkme, kol galiausiai virto postsituacionistinėmis meno streiko bienalėmis. Jos ėmė atvirai deklaruoti proletarizmą kaip klasinę poziciją ir ragino atsisakyti vaidinti menininkus kapitalistinės specializacijos spektaklyje bei prisijungti prie psichodarbininkų – žmonių, kuriančių nuo reikšmingumo atsietą (gyvenimo) prasmę, o ne (susvetimėjimo) kultūrinį kapitalą.

Knygoje nuosekliai atskleidžiama dviprasmiška ideologinė avangardo samprata, tuščiavidurė progreso sąvoka ir meno prigimtis, neatsiejama nuo institucinio rasizmo. Tai dangstė ir tebedangsto sovietinės nomenklatūros išperėti instituciniai Lietuvos meno pasaulio cerberiai iš kultūros ir edukacijos sferų. Tuo tarpu kultūros darbuotojai ir menininkai regionuose patys nesuprasdami kodėl kartojo ir tebekartoja jau pačius dangstymo veiksmus – gal dėl to provincijoje geriau pastebimas ontologinis vadinamosios „rimtosios“ kultūros plyšys.

Knygos autoriai – vienas žiūrėdamas iš išorės, kitas iš vidaus – demaskuoja socialinį buržuazinio intelektualo siekį suteikti kapitalizmui žmogišką veidą ir primena, kad klasikinio fašizmo šaknys – tai būtent šios socialinės grupės atstovų desperacija, kurią jie linkę vadinti „normalizacija“. Jos šiuo metu pavojingai daugėja. Knyga skirta visiems ir kiekvienam, siekiančiam atsiriboti nuo buržuazinės represijos spektaklio ir prisidėti prie karnavalinio psichodarbininkų pasipriešinimo.

Nuomonės