Roberto Bolaño

2666

Romanas / Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė /

  • Rezultatas: 2/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 1.75/5 (Balsai: 32)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Roberto Bolaño (1953–2003) visame pasaulyje žinomas kaip vienas iškiliausių Lotynų Amerikos kūrėjų. Literatūros kritikai sutariamai pritaria, kad būtent iš Čilės kilęs R.Bolaño po G.G.Marquezo ir magiškojo realizmo bumo sugebėjo grąžinti Lotynų Ameriką prie realistiškesnės prozos. Jo kūryba yra įvertinta daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir „Romulo Gallegoso“, dažnai vadinama Lotynų Amerikos Nobelio literatūros premija.

"2666" - geriausias rašytojo romanas. Jį sudaro penkios atskiros novelės sujungtos į vieną, o visas jas sieja dvi temos: literatūra ir moterų žudynės Santa Terezos mieste, Meksikoje. Keturis literatūros profesorius, prancūzą Žaną Klodą Peltjė, italą Pjerą Morinį, ispaną Manuelį Espinosą ir britę Lizą Norton sieja susižavėjimas paslaptingojo vokiečių rašytojo Beno fon Arčimboldi kūryba. Jų bendrystė netrukus atveda prie absurdiškos, piligrimystę menančios kelionės į Santa Terezą, kur kažkas buvo matęs mįslingąjį rašytoją. Atvykę į Santa Terezą Peltjė ir Espinosa sužino, kad miestas jau seniai tapo žiaurių nusikaltimų arena. Užmiesčio sąvartynuose metų metus tęsiasi siaubingi dalykai: vis randami nužudytų ir išniekintų moterų, dauguma jų dar labai jaunų, lavonai. Tai pirmasis romano žvilgsnis į juodąją skylę, į kurią sutekės daugybė audringų srovių, apipintų įspūdingų personažų istorijomis. Jose humorą keičia siaubas, teritorija aprėpia du žemynus ir įtraukia į  svaiginamą kelionę po XX amžiaus istoriją, po kultūros griuvėsius ir griūnančią civilizaciją, kuriose literatūra vis dar tebegyvena išsigelbėjimo iliuzija.

"2666" Bolaño išgarsino kaip postmodernios apokalipsės dainių – savo kūryba jis tarsi žada viltį, bet kuo toliau, tuo labiau ji sklaidosi, o grėsmės ir beprotybės nuojauta stiprėja. Tarsi nevyksta nieko baisaus, bet personažai nuolat atsiduria jiems nesuprantamose situacijose, kurios juos tarsi psichologiškai paralyžiuoja, ir tas situacijų nesuvokimas arba jų absurdiškumas kelia baimę ir siaubą.

AUTORIAUS ĮPĖDINIŲ PASTABA

Nujausdamas artėjančią mirtį, Roberto pareiškė valią romaną „2666“išleisti kaip penkias atskiras knygas, atitinkančias penkias šio romano dalis, nurodė leidimų tvarką ir periodiškumą (po vieną kasmet) ir netgi kainą derėtis su leidėju. Šiuo sprendimu, kurį kelios dienos prieš mirtį pats pranešė leidėjui Jorgeʼi Herraldeʼi, jis norėjo aprūpinti vaikų ateitį. Po rašytojo mirties, kai Ignacio Echevarría (draugas, kurį Roberto nurodė kaip referentą visais literatūriniais klausimais) perskaitė ir išstudijavo kūrinius ir darbinę medžiagą, pradėta svarstyti kita, galbūt ne tokia praktiška alternatyva: atsižvelgus į literatūros kūrinio svarbą ir pasitarus su leidėju Jorge Herralde, pakeisti Roberto valią dėl „2666“ir išleisti pirmiausia viską vienu tomu – taip, kaip būtų padaręs ir jis, jei dėl sunkios ligos nebūtų ištikę blogiausia.

PIRMOJO KNYGOS LEIDIMO PRATARMĖ

Romanas „2666“pirmąkart išleistas, po autoriaus mirties praėjus daugiau kaip metams. Todėl logiška kelti klausimą, kiek teksto skaitytojams būtų pasiūlęs pats Roberto Bolaño, jei dar būtų gyvas. Atsakymas turėtų nuraminti: tekstas, likęs po autoriaus mirties, buvo artimas jo užsibrėžtam tikslui. Nėra abejonių, kad Bolaño dar būtų dirbęs prie šio romano; bet tik keletą mėnesių: pats teigė jau beveik priartėjęs prie pabaigos, nes gerokai viršijęs visus terminus. Iškilo ne tik romano pamatai, bet ir visa konstrukcija; bendrai paėmus, jo kontūrai, apimtys, turinys visiškai nesiskyrė nuo to, kurį galiausiai turime.

Po Roberto Bolaño mirties norėta didįjį „2666“projektą pateikti kaip penkių romanų, atitinkančių penkias jo dalis, seriją. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Bolaño iš tikrųjų primygtinai to prašė, dėl savo būklės vis labiau abejodamas pradinio sumanymo tikslingumu. Pabrėžtina, kad tokie Bolaño ketinimai kilo iš praktinių sumetimų (deja, tai nebuvo jo stiprioji pusė): neišvengiamai artėjančios mirties akivaizdoje jam atrodė rentabiliau – ir jo leidėjams, ir paveldėtojams – išleisti ir turėti knygas kaip penkis atskirus trumpus ar vidutinės apimties romanus, o ne vieną grandiozinės apimties, didelį ir, negana to, neužbaigtą romaną. Tačiau perskaičius tekstą pasirodė prasminga grįžti prie vientiso romano idėjos. Nors penkias „2666“ dalis galima skaityti kaip atskiras knygas, daugybė jas siejančių elementų (ir subtilus pasikartojančių motyvų įpynimas) vienareikšmiškai yra bendro sumanymo dalis. Nevertėtų stengtis remtis sąlygiškai „atvira“ jų struktūra, juk jau turime „Pašėlusių detektyvų“ pavyzdį. Jei tas romanas būtų išleistas po mirties, ar nebūtų kilę visokio pobūdžio spekuliacijų apie jo neužbaigtumą? Yra svarstymų, kuriais remiantis pasiūlytas sprendimas išleisti visas „2666“ dalis kartu, o kad nebūtų skriaudos, vientisas skaitinių formatas vėliau galės būti leidžiamas kaip atskiri romanai, kadangi atvira struktūra leidžia ir netgi skatina juos derinti. Pats Bolaño, kaip puikus pasakotojas ir keleto meistriškų nouvelles autorius, visada didžiavosi ėmęsis milžiniškos apimties sumanymo „2666“, kuris reikšmingumu ir užmoju gerokai pranoksta „Pašėlusius detektyvus“. Romano apimtys neatsiejamos nuo pradinės visų jo dalių reikšmės suvokimo, pasiryžimo rizikuoti ir bravūriško siekio aprėpti visumą. Šiuo požiūriu pravartu prisiminti tą „2666“ vietą, kur vienas iš romano veikėjų, Amalfitanas, pasišnekėjęs su dideliu literatūros mėgėju vaistininku, neslėpdamas nusivylimo svarsto apie vis didėjančią įtaką trumpų ir aiškių romanų (paminėti tokie kūriniai kaip H. Melvilleʼio „Raštininkas Bartlbis“ ir F. Kafkos „Metamorfozė“), užgožusių platesnių užmojų, ambicingesnius ir drąsesnius tų pačių autorių kūriniams (tokius kaip „Mobis Dikas“ ir „Procesas“). „Koks liūdnas paradoksas, pagalvojo Amalfitanas. Jau net ir išsilavinę vaistininkai neįveikia didžiųjų kūrinių, netobulų ir audringų, atveriančių kelius į nežinomybę. Jie išsirenka didžiųjų meistrų tobulas pratybas. Arba tai reiškia, kad jie nori stebėti didžiuosius meistrus fechtavimosi treniruotėse, bet nieko nenori žinoti apie tikrąsias kovas, kuriose didieji meistrai kovoja su tuo, kas gąsdina mus visus, kas varo siaubą ir siutina, kur liejasi kraujas ir dvokia.“

Ir galiausiai pats pavadinimas. Paslaptingasis skaičius 2666 – tai data, kuri tampa lyg ir atspirties tašku, nuo kurio gijos tęsiamos į kitas romano dalis. Be šio atspirties taško rinkinio perspektyva liktų neatskleista ir lyg pakibusi neapibrėžtoje erdvėje. Vienoje iš daugelio pastabų apie „2666“Bolaño nurodo, kad kūrinyje egzistuoja „slaptas centras“, esantis po jo, pavadinkime, „fiziniu centru“. Yra priežasčių manyti, kad tas fizinis centras gali būti Santa Teresa, Siudad Chuareso miesto JAV ir Meksikos pasienyje tikslus prototipas. Ten galiausiai susieina penkios romano dalys; ten vyksta nusikaltimai, sukuriantys siaubo romanui būdingą foną (ir pasak vieno romano veikėjo, juose „slypi pasaulio paslaptis“). O dėl „slapto centro“..., argi jo nenurodo pati data, 2666, apimanti visą romaną?

 „2666“ Bolaño parašė paskutiniais savo gyvenimo metais. Tačiau romano koncepcija ir modelis sumanyti daug anksčiau ir žvelgiant atgal jų atgarsius tenka atpažinti ir šioje, ir kitose Bolaño knygose, daugiausia išleistose po „Pašėlusių detektyvų“ (1998), kurių veiksmas neatsitiktinai baigiasi Sonoros dykumoje. Ateis laikas tuos atgarsius patyrinėti atidžiau. O dabar pakaks vienos labai iškalbingos nuorodos, kuri ataidi iš 1999 metais išleisto romano „Amuletas“. Jame rasime aiškią nuorodą į 2666 metų reikšmę. „Amuleto“ veikėja Auksilija Lakutiur (pirmiausia kaip pirmapradis charakteris pavaizduotas romane „Pašėlę detektyvai“), pasakojanti, kaip vieną naktį sekė paskui Arturą Belaną ir Ernestą San Epifanijų, einančius į Gerero kvartalą Meksiko mieste ieškoti Kekšių Karaliaus. Štai ką ji sako: „Ir aš juos sekiau: mačiau, kaip jie neskubėdami eina Bukarelio gatve Reformos prospekto link, paskui – nelaukę, kol užsidegs žalia šviesa, – pereina į kitą Reformos gatvės pusę, abu ilgais sutaršytais plaukais, nes tokiu paros metu Reformos prospekte traukia vėjas, sustiprėjantis naktimis, o Reformos prospektas tampa perregimu vamzdžiu, pleišto formos plaučiais, praleidžiančiais įsivaizduojamus miesto atodūsius, paskui žingsniavome Gerero prospektu, jie – šiek tiek lėčiau negu pirma, o aš – kiek labiau prislėgta negu pirma, tas Gerero prospektas tokiu metu panašiausias į kapines, bet ne į 1974 metų kapines, ne į 1968 ir ne į 1976 metų (kada Auksilija Lakutiur pasakoja šią istoriją), bet į 2666-ųjų kapines, apleistas kapines po mirusiojo ar dar negimusiojo akių vokais, į ašarojimą atšalusių akių, kurios norėjo kažką pamiršti, bet pamiršo viską.“

Šioje knygoje skaitytojui pateiktas tekstas visiškai atitinka paskutines atskirų romano „dalių“ versijas. Bolaño savo darbiniame archyve labai aiškiai nurodė, kurias reikėtų laikyti galutinėmis. Nepaisant to, buvo peržiūrėti ankstesnių juodraščių variantai, kad būtų galima ištaisyti galimas klaidas arba pašalinti neatitikimus ir galbūt viliantis aptikti dar kokių nors pėdsakų dėl Bolaño galutinių ketinimų. Atliktų tyrimų rezultatai jokių aiškesnių gairių dėl teksto nesuteikė, todėl beveik nepaliko abejonių dėl jo galutinio sumanymo pobūdžio. Bolaño buvo kruopštus rašytojas. Turėjo po keletą juodraščių, tekstą paprastai parašydavo iškart, bet vėliau ilgai ir kruopščiai gludindavo. Paskutinė „2666“versija šiuo požiūriu tokia ir yra, nes, išskyrus keletą išimčių, jos aiškumo ir švaros lygis labai geras, žodžiu, viskas apmąstyta. Buvo vos kelios vietos, kur reikėjo įterpti nereikšmingus pakeitimus ir pataisyti keletą akivaizdžių klaidų, kad padėtų jo leidėjams susidaryti stabilų ir supratingą – bet visų pirma draugišką – požiūrį į autoriaus „silpnybes“ ir „keistus polinkius“. Paskutinis pastebėjimas, kad galbūt nebėra ko ir pridurti.

Tarp Bolaño pastabų apie „2666“skaitome ir tokią: „2666“pasakotojas yra Arturas Belanas.“ O kitoje vietoje jis priduria, su nuoroda į „2666“pabaigą: „Štai ir viskas, draugai. Visko patyriau ir visa tai išgyvenau. Jeigu turėčiau jėgų – apsiverkčiau. Atsisveikinu su jumis, Arturas Belanas.“

Ką gi, sudie.

Ignacio Echevarría

2004 metų rugsėjis

Nuomonės