Jevgenij Zamiatin

Jevgenij Zamiatin

Teisingumo triumfas

Kas nėra girdėjęs posakio „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus“? Paradoksas, kad didžioji dalis lietuvių skaitytojų, atmintinai cituojančių šį aforizmą iš George’o Orwello (1903–1950) romano „Gyvulių ūkis“ (1945) ir besižavinčių to paties autoriaus antiutopija „1984-ieji“ (1949) ar Aldouso Huxley „Puikiu nauju pasauliu“ (1932), nežino, kokią didelę įtaką šių rašytojų kūrybai padarė rusų prozininko Jevgenijaus Zamiatino (1884–1937) romanas antiutopija „Mes“ (1920). Stebina, kad ši knyga lietuvių kalba išleidžiama tik dabar, nuo sukūrimo praėjus beveik devyniems dešimtmečiams. O dar keisčiau tai, kad, nors romanas „Mes“ pirmą kartą publikuotas dar 1925 m., tai atsitiko ne autoriaus gimtojoje Rusijoje (kur pirmąsyk išspausdintas tik po bemaž septyniasdešimties metų – 1988-aisiais), bet Amerikoje, be to, ne originalo, o anglų kalba. Netrukus romanas išverstas ir į prancūzų bei čekų kalbas. 1929 m., autoriui nežinant, romano ištraukos iš anglų kalbos perverstos „atgal“ į rusų kalbą (nors vertimo praktikos požiūriu tai visiškai neleistina!) ir paskelbtos Prahoje ėjusiame rusų emigrantų žurnale „Volia Rosii“.

Iš pradžių romanas buvo interpretuojamas kaip bolševikinės Rusijos kritika, tačiau 1932 m., pasirodžius A. Huxley „Puikiam naujam pasauliui“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai skambėjo „Mes“ motyvai, J. Zamiatinas pradėtas vertinti kaip technokratinio ateities modelio kritikas, jo sukurtasis žanras – kaip futurologinė fantazija, o knygoje pateikta meninė visuma – kaip konvergencijos – t. y. visų socialinių sistemų mišinio, verdančio viename technokratijos katile, – vaizdinys. G. Orwellas, negavęs romano vertimo į anglų kalbą (Anglijoje „Mes“ išleistas tik 1969 m.), perskaitė jį prancūzų kalba (šis vertimas vadinosi Nous Autres (liet. „Mūsiškiai“) – akcentuojamas romane vaizduojamos bendruomenės polinkis atsiriboti, užsidaryti, pretenduoti į išskirtinumą) ir 1946 m. parašė recenziją, kurioje pabrėžė, kad J. Zamiatino romano problematika yra universali, anaiptol nesietina tik su komunistiniu Rusijos režimu. Viena iš svarbiausių romano temų, pasak G. Orwello: „mašina – tas džinas, kurį žmogus neapdairiai išleido iš butelio ir nebepajėgia sugrūsti atgal“. Recenzijoje G. Orwellas taip pat nurodė, kad A. Huxley romanas neabejotinai yra įkvėptas J. Zamiatino ir daug kur juo seka. G. Orwellas nuolat pabrėždavo J. Zamiatino įtaką Vakarų literatūrai, populiarino romaną, rūpinosi kūrybinio šio autoriaus palikimo išsaugojimu. 1949 m., kai buvo išleista garsioji G. Orwello antiutopija „1984-ieji“, rašytojas piktinosi, kad „skaitytojo nepasiekia tokio unikalaus likimo ir tokią milžinišką reikšmę turinti knyga.“

Aukso medalis lombarde

Rašytojo likimas panašus į jo kūrinio likimą.

J. Zamiatinas užaugo šventiko šeimoje dabartinėje Lipecko srityje, Lebedenėje, garsėjusioje, kaip pats rašo autobiografijoje, „kortų šuleriais, čigonais, arklių turgumis ir itin sodria rusų kalba“. Žemėje, kuri padovanojo pasauliui Levą Tolstojų, Ivaną Turgenevą, Ivaną Buniną...

Vaikystę praleido, paties J. Zamiatino žodžiais, „po rojaliu“. Jo motina buvo talentinga muzikantė – iš jos paveldėjo muzikalumą. Vienas mėgstamiausių J. Zamiatino kompozitorių – Aleksandras Skriabinas (1872–1915), spontanišką, impulsyvią šio kūrėjo muziką rašytojas laikė dvasingumo, iracionalumo, žmogaus nepažinumo simboliu. A. Skriabinas jam reiškė harmoniją, kurios neįmanoma patikrinti algebra. Šio kompozitoriaus, ieškojusio muzikos ir spalvų (šviesos) sintezės, muzika, kaip ir rusų dailininko Boriso Kustodijevo (1878–1927) darbai, turėjo įtakos J. Zamiatino stiliui, jo metaforizuotai, pasak Aleksejaus Remizovo, „ornamentuotai prozai“. Ketverių metų būsimasis rašytojas jau skaitė Nikolajų Gogolį, šiek tiek vėliau – Fiodorą Dostojevskį, Anatolį Fransą.

Gimnazija būsimajam rašytojui atrodė labai nyki – 1902 m. jis džiūgavo, „išsinėręs iš pilko gimnazinio milo“. Baigęs gimnaziją aukso medaliu, išvyko studijuoti į Peterburgą. Beje, medalį vėliau už 25 rublius užstatė lombarde. Ten šis ir liko.

Studijavo Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultete.

XX a. pradžioje Rusijoje, pasak J. Zamiatino, „būti bolševiku reiškė eiti didžiausio pasipriešinimo keliu...“ Taigi jis tapo bolševiku.

1905 m. atliko praktiką garlaivyje „Rosija“, kursavusiame iš Odesos į Aleksandriją: Konstantinopolis, mečetės, dervišai, turgūs, balto marmuro krantinė Smirnoje, Beiruto beduinai, balkšva Jafos bangų mūša, juodai žalias Afonas, maro apsėstas Port Saidas, geltonai balta Afrika, Aleksandrija: anglų policininkai, krokodilų iškamšų pardavėjai, garsusis Tartušas. Ypatinga, atskira nuo visko, įstabi Jeruzalė, kur savaitę gyvenau pažįstamo arabo šeimoje“, – prisimena autobiografijoje J. Zamiatinas.

1908 m. baigė Laivų statybos fakultetą. Tarp brėžinių ir logaritminių liniuočių – pirmojo apsakymo juodraščiai. Tais pačiais metais šis apsakymas buvo išspausdintas žurnale „Obrazovanije“. Literatūriniu debiutu pats autorius buvo nepatenkintas ir paskui trejus metus rašė tik „į stalčių“, kol galų gale 1911 m. pajuto atradęs savo stilių. Paliktas dirbti institute, Laivų architektūros katedroje, dėstė šią discipliną. Keliaudamas darbo reikalais, skersai išilgai išmaišė Rusiją, dirbo Vokietijoje. 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, atvyko į Angliją. Ir: „Anglijoje viskas buvo taip pat nauja ir keista, kaip kadaise Aleksandrijoje, Jeruzalėje. Pirmiausia – geležis, mašinos, brėžiniai: stačiau ledlaužius Glazge, Nju Kastle [...] (be kita ko, ir vieną iš mūsų didžiausių ledlaužių – „Lenin“). Vokiečiai sėjo bombas iš cepelinų...“ Kai laikraščiuose pradėjo mirgėti antraštės „Revolution in Russia“, rizikuodamas gyvybe, senučiuku garlaiviu grįžo į tėvynę.

1917–1918 m., po bolševikinio perversmo, misdamas kavos malūnėliu maltomis avižomis, kūrė planus apie visų laikų ir visų tautų pasaulinės literatūros klasikų serijos leidimą, mąstė apie skirtingų meno rūšių raiškos priemonių sintezę, svajojo teatro scenoje atkurti pasaulio istoriją... Brėžiniai neberūpėjo: „praktinė technika nudžiūvo ir atitrūko nuo manęs kaip pageltęs lapas“, – prisipažįsta J. Zamiatinas. Tiesa, rašytojas tebedėstė Politechnikos institute, tačiau tuo pat metu pradėjo skaityti naujausios literatūros kursą A. Gerceno pedagoginiame institute (1920–1921). Jis subūrė literatų grupę „Serapijono broliai“, kurios nariai buvo Michailas Zoščenko, Konstantinas Fedinas, Nikolajus Tichonovas ir kiti.

1920 m. pradėjo rašyti romaną „Mes“. Romane vaizduojama racionaliais matematikos principais organizuota visuomenė, įveikusi du didžiuosius žmonijos priešus – Meilę ir Alkį, – ir gyvenanti absoliučios laimės sąlygomis. Nors romanas nebuvo išspausdintas, mašinraščio kopijos keliavo iš rankų į rankas. Sovietiniai kritikai, perskaitę rankraštį, aršiai užsipuolė autorių. Vienas įtakingų sovietinių kritikų Dmitrijus Furmanovas įvertino kūrinį kaip „piktą pamfletą-utopiją apie komunizmo viešpatystę, kurioje viskas suniveliuota ir išromyta“.

Prasidėjo represijos: 1929 m. iš Maskvos meninio akademinio teatro (MCHAT) repertuaro išbraukta J. Zamiatino pjesė „Blusa“ (1925 m. sukurta Nikolajaus Leskovo „Kairiarankio“ motyvais), uždrausta statyti tragediją „Atila“ (1928).

J. Zamiatinas niekada neįtiko nė vienai valdžiai: 1906 m., areštuotas caro pareigūnų, ir 1922 m., suimtas bolševikų, buvo laikomas tame pačiame to paties kalėjimo koridoriuje, o publikuoti rašytojo kūrinius draudė ir caro, ir bolševikų valdžia...

1931 m. rašytojas laišku kreipėsi į Staliną, prašydamas leisti jam išvykti iš šalies. Tarpininkaujant Maksimui Gorkiui, J. Zamiatinui buvo leista išvykti, tikriau tariant, visam laikui emigruoti į užsienį. 1932 m. jis apsigyveno Paryžiuje, rašė apsakymus ir kino scenarijus, pasakas.

Mirė Paryžiuje 1937 m. kovo 10 dieną. Palaidotas Paryžiaus priemiesčio Tje kapinėse.

1993-ieji Prancūzijoje buvo paskelbti J. Zamiatino metais.

„Mes“. Romano genezė

Literatūrologai mano, kad impulsą sukurti romaną J. Zamiatinui suteikė proletkulto (proletarinės kultūros, kurios vienu iš svarbiausių bruožų laikomas siekis pakeisti gyvenimo chaosą organizuota, dėsninga ir planinga veikla) ideologų Аleksandro Bogdanovo ir Aleksejaus Gastevo sukurta utopija, kurios pagrindinė mintis – globali pasaulio pertvarka, galinti įvykti tik „anuliavus žmogaus sielą ir meilės jausmą“. Kita vertus, nekelia abejonių, kad antiutopijos idėjas J. Zamiatinas brandino kur kas anksčiau: jau Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas Anglijoje, jis parašė apysakas „Saliečiai“ ir „Žmonių gaudytojas“. Šiuose kūriniuose gausu sąšaukų su romano „Mes“ idėjomis, pavyzdžiui, tikėtina, kad Šventosios Valandalentės prototipas – vikaro Djuli, „Priverstinio išganymo testamento“ autoriaus, dienotvarkė, kurioje buvo nurodytas tikslus „maitinimosi valandų grafikas; atgailos dienų (du kartus per savaitę) grafikas; kvėpavimo grynu oru grafikas; labdaringos veiklos grafikas; ir galiausiai – vienas grafikas, iš kuklumo paliktas be pavadinimo, susijęs specialiai su misis Djuli, kuriame pažymėtas kas trečias mėnesio šeštadienis“.

Apie pavadinimą

„Mes“ – proletkultininkų pamėgtas prozos ir ypač poezijos kūrinių pavadinimas (pvz.: Aleksejus Kraiskis, Aleksandras Žarovas ir daugybė kitų). Jų kūriniuose šlovinamas beasmenis vienis – mes. „Meeeeeees!“... Ar tai – ne bandos bliovimas?

Apie žanrą ir tradiciją

J. Zamiatinas laikomas vienu iš antiutopijos žanro pradininkų. Antiutopija – tai utopija „atvirkščiai“. Pastarasis terminas siejamas su 1518 m. datuojamu Thomas’o More’o romanu. Jame aprašoma ideali, harmoninga visuomenė, gyvenanti Utopijos saloje, kurioje nėra tironijos, nevyksta karai ir panašiai. Antiutopija (kitaip chronotopija, uchronija, distopija) – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. J. Zamiatinio „Mes“ – ne tik proletkultininkų projektų, bet ir fordizmo, teilorizmo, futuristinių užmojų parodija. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias ypatybes. Pasak Leonido Donskio straipsnio „Sėkmė, nesėkmė ir tvirtybė tęsti“, „Mes“ „modernią jėgą nusakė visiškai taip pat, kaip XIX a. ją įsivaizdavo tobulą kalėjimo projektą sukonstravęs anglų filosofas utilitaristas Jeremy Benthamas, vėliau įdomiai perinterpretuotas Michelio Foucault kaip Panoptikono kūrėjas“; tai, ką akademiškai ir teoriškai darė tokie mokslininkai kaip: Hannah Arendt, Karlas Jaspersas, Karlas R. Popperis, Raymond’as Aronas, Leszekas Kołakowskis ir Ernestas Gellneris, J. Zamiatinas, G. Orwellas, Arthuras Koestleris, Czesławas Miłoszas, Milanas Kundera ir Tomas Venclova nuveikė rašydami grožinę literatūrą, literatūros kritiką ir politines esė. J. Zamiatinas priklauso šiai „įžymių totalitarizmo, ideokratijos, smegenų plovimo ir manipuliacinio bendravimo kritikų draugijai“.

Romano problematika

Visą romaną „Mes“ persmelkia Imanuelio Kanto ir Frederico Teyloro antitezė. Tai racionalistinės mąstymo sistemos, kurioje žmogus suprantamas kaip priemonė, ir humanistinės sistemos, kur žmogus suprantamas kaip tikslas, priešprieša. Antiutopijos autorius kelia klausimą, ar įvairūs  su visuotinės laimės vizija susiję projektai  gali būti suderinamisu atskiros asmenybės interesais, ir parodo, kaip lygybė pavirsta lygiava, protingai organizuota valstybės santvarka – prievartiniu žmogaus elgesio reglamentavimu, o technikos pažanga patį žmogų paverčia mechanizmu... Pasak Ericho Frommo: „Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį užduoda visų trijų antiutopijų autoriai (J. Zamiatino „Mes“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, G. Orwello „1984“) – tai filosofinis, antropologinis, psichologinis ir tam tikra prasme religinis klausimas: ar žmogaus prigimtis gali būti pakeista taip, kad žmogus pamirštų laisvės, orumo, sąžiningumo, meilės siekį – kitaip tariant, ar žmogus gali pamiršti, kad jis – žmogus?“

Romane svarstomi amžinieji būties ir žmogaus egzistavimo klausimai. Ar įmanoma sukurti laimės formulę? Ar įmanoma taip protingai sutvarkyti pasaulį, kad jame viskas būtų tikslinga, tikslu ir vienareikšmiška kaip dukart du? Ar tik ne apie tai garsusis ketureilis iš soneto „Laimė“, kurį susižavėjęs skaito pagrindinis romano „Mes“ veikėjas D-503:

Amžiais pamilusieji dukart du,

Amžiais paskendę aistroj keturių,

Karščiausi pasauly meilužiai – jų

Neperskirsi niekad – kaip dukart dviejų...

Ir toliau:

Daugybos lentelė išmintingesnė, labiau primenanti absoliutą nei senasis Dievas: ji niekada, suprantate, niekada neklysta. Ir nėra nieko laimingiau už skaičius, egzistuojančius pagal dermės perimtus, amžinus daugybos lentelės dėsnius. Jokių abejonių, jokių klystkelių. Tiesa yra viena. Teisingas kelias – taip pat vienintelis; ir ta tiesa – dukart du, ir tas teisingas kelias – keturi.

J. Zamiatinas čia pasitelkia alegoriją iš F. Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“: „gali būti, kad tikslas, į kurį veržiasi žmonija, yra kaip tik pats nenutrūkstamas jo siekimo procesas, kitaip tariant, pats gyvenimas, o ne tikslas kaip toks, nes šis, suprantama, turėtų būti ne kas kita kaip dukart du keturi, taigi formulė, bet juk dukart du keturi – tai jau ne gyvenimas, ponai, tai mirties pradžia“.

Irena Potašenko

Autoriaus knygos

Jevgenij Zamiatin

Mes

7.82 €   Kaina: 6,00 €

1921 m. Jevgenijaus Zamiatino sukurta antiutopija neabejotinai turėjo įtakos tokiems reikšmingiems XX a. kūriniams kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“.

Nuomonės