Michael Hardt, Antonio Negri

Imperija

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 6)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Dviejų skirtingų kartų filosofų ir socialinių aktyvistų – amerikiečio Michaelo Hardto ir italo Antonio Negri knyga „Imperija“, pasirodžiusi pačioje tūkstantmečių sandūroje – buvo šluote nušluota nuo knygynų lentynų, o kritikų buvo praminta “Dvidešimt pirmojo amžiaus komunistų manifestu”. Kritikai buvo įžvalgūs – „Imperija“ tapo parankine knyga tiek kairiesiems mokslininkams bei politikams, tiek socialiniams aktyvistams, kurie, susibūrę į antiglobalistinius judėjimus, tapo gyva Imperijai besipriešinančia jėga – tuo, ką abu šios knygos autoriai pavadintų kontrimperija. Be „Imperijos“ neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas. O būtent šie veiksniai, kaip ir plačiai nuskambėję reikalavimai įgyvendinti socialinį teisingumą bei saugoti aplinką atvedė globalinio kapitalizmo sistemą į krizę.

Autoriu teigimu, globalinėje sistemoje tautinių valstybių plėtotą imperializmą keičia valdymo tinklai, kuriuos audžia šiuolaikinės dominuojančios valstybės, jų interesams tarnaujančios pasaulinės prekybos ir finansų organizacijos, pasaulinė rinka, represinės struktūros. Imperijoje, pasak Michaelio Hardto ir Antonio Negri, viskas vyksta vienoje socialinėje plotmėje, kur kapitalizmas – autorių kritikos objektas – nebeturi nei vidinės, nei išorinės pusės, kur subliūkšta bet kokios iliuzijos apie pasislėpimą nuo kapitalizmo kokiame nors atokiame žemės kampelyje. „Kova turi vykti čia ir dabar“ – sako autoriai. Kaip tos kovos protagonistus autoriai mato mases (multitude). Masės, pasak autorių, tai išsilaisvinimo trokštanti ir begalinį kūrybinį potencialą turinti socialinė jėga, kuri nuo pat Renesanso laikų siekė ištrūkti iš valstybės ir kapitalo varžtų, kūrė naujas utopijas. Tokias spontaniškai susiorganizavusias masių galios formas pažaboti stengėsi tiek valstybė, tiek kapitalas.

„Imperija“ svarbi dar ir tuo, kad pirmą sykį Lietuvoje turime italų neortodoksinio marksizmo – autonomizmo – tekstą. Ši srovė susiformavo XX a. 7 dešimtmetyje, viso pasaulio darbininkų judėjimų akivaizdoje. Šie judėjimai bandė išsilaisvinti tiek nuo bukinančio fabrikinio darbo, tiek nuo bereikšmių komunistų partijos ir profsąjungų diktato. Kaip ir kiti autonomizmo srovės autorių veikalai, taip ir “Imperija” išsiskiria radikaliai savita socialinių kovų analize. Jei netgi daugelio marksistų nuomone, kapitalas veikia savarankiškai, tai autonomistai teigia, kad būtent dirbančiųjų klasės veiksmai – reikalavimai, streikai, maištai, atsisakymas dirbti ir t.t. – nulemia kapitalizmo krizes ir verčia jį transformuotis, tik taip jis gali prisitaikyti prie pokyčių pasaulyje ir neišnykti, tačiau kovos taip pat atneša gerų rezultatų ir kovotojams.Autonomistų tikslas – išsikovoti kuo daugiau laisvės ir galimybių kurti alternatyvas šiandien, kurios galbūt kažkada sugriaus „Imperiją“.

Kaip teigia „Imperijos“ autoriai, komunizmo „baubas“ ir neramumai visame pasaulyje prieš antrajį pasaulinį karą privertė kapitalistus teikti darbininkams socialines garantijas, o maištai prieš bukinantį disciplinuotą darbą septintajame dešimtmetyje sudarė prielaidas darbo pavertimui lanksčiu ir socialinio fabriko atsiradimui, kuriame kapitalistai verčia Ne kapitalizmas sukūrė globalizaciją – jį sukūrė be paliovos migruojantys dirbantieji, trokštantys geresnio gyvenimo ir bėgantys nuo savųjų valstybių represijų. Tačiau šiandien vienintelis būdas pasipriešinti sistemai – tai žmonių laisvės, bendruomeniškumo ir saviorganizacijos principais paremtos alternatyvoms, kurių, autorių nuomone, neverta bijoti vadinti komunizmu. Komunizmas šiandien – tai ne stalininės imperijos nostalgija, bet Paryžiaus Komunos idealai, jie skatina kurti kovingas alternatyvas kapitalui. „Imperija“ – tai ne tik šiandieninis komunistų manifestas, bet ir vertinga idėjų bei procesų analizė, kurią turi perskaityti ne tik tie, kuriems įdomus kapitalistinės globalizacijos fenomenas, bet ir tie, kurie nori prisidėti prie alternatyvų Imperijos galiai kūrimo.

IŠTRAUKOS:

Išorės nebėra Vidinės ir išorinės erdvės ir santykis tarp jų skirtingai formuojami įvairiuose modernybės diskursuose. Tačiau mes manome, kad pats erdvinis vidaus ir išorės formavimas yra bendras, pamatinis modernaus mąstymo bruožas. Iš modernybės pereinant į postmodernybę, o iš imperializmo – į Imperiją skirtumų tarp vidaus ir išorės palaipsniui mažėja.

Ypač ši transformacija pastebima, kai kalbama apie suverenumo sampratą. Modernusis suverenumas paprastai buvo suprantamas kaip (reali ar įsivaizduojama) teritorija ir šios teritorijos santykis su tuo, kas yra jos išorėje. Ankstyvosios modernybės socialiniai teoretikai, pavyzdžiui, Hobbesas ar Rousseau, pilietinę tvarką suprato kaip ribotą vidinę erdvę, priešišką ar kontrastingą išorei – gamtiniam būviui. Ribota civilizuotos tvarkos erdvė, jos vieta suvokiama kaip atskirta nuo gamtinių erdvių išorės. Moderniosios psichologijos teoretikai analogiškai, metaforiškai, kaip erdvę anapus žmogaus proto, gamtos tęsinį, esantį giliai mumyse, suvokė impulsus, aistras, instinktus ir pasąmonę. Šiuo atveju „Aš“ suverenumas pagrindžiamas dialektiniu santykiu tarp gamtinės impulsų tvarkos ir civilizuotos proto arba sąmonės tvarkos. Galų gale, įvairūs moderniosios antropologijos diskursai apie primityvias visuomenes funkcionuoja kaip išorė, apibrėžianti civilizuoto pasaulio ribas. Modernizacijos procesas įvairiausiuose kontekstuose pateikiamas kaip išorės pavertimas vidumi, tai yra, gamtos civilizavimas. Imperiniame pasaulyje šiai suverenumo dialektikai tarp civilizuotos tvarkos ir gamtinio būvio ateina galas. „Postmodernizmas“, teigia Fredricas Jamesonas, „yra tai, ką mes turime pasibaigus modernizacijos procesui ir amžinai išnykus gamtai“. Žinoma, mes savame pasaulyje vis dar tebeturime miškus, svirplius ir audras su perkūnijomis, mes tebesuvokiame, kad mūsų psichiką valdo natūralūs instinktai ir aistros; bet mes nebeturime gamtos, kadangi šios jėgos ir fenomenai nebesuvokiami kaip išoriniai, tai yra, nebesuvokiamas jų autentiškumas ir nepriklausomybė nuo civilizuotos tvarkos dirbtinumo. Postmoderniajame pasaulyje visi fenomenai ir jėgos yra dirbtinės, arba, kaip kai kas gali pasakyti, istorijos dalis. Moderniąją vidaus ir išorės dialektiką pakeitė laipsnių ir intensyvumo, hibridiškumo ir dirbtinumo žaismas.

Išorė taip pat išnyko visiškai kitokioje modernioje dialektikoje, kuri liberalioje politinėje teorijoje nusako santykį tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu. Moderniosios visuomenės viešosios erdvės, liberalios politikos vieta, postmoderniajame pasaulyje yra linkusios nykti. Pagal liberalią tradiciją modernus individas, jaukiai besijausdamas privačioje erdvėje, laiko viešumą išore.Išorė yra tinkama vieta politikai, individo veikla čia atsiduria kitų akivaizdoje, ir taip siekiama pripažinimo. Tačiau vykstant postmodernizacijos procesui tokios viešosios erdvės vis dažniau tampa privatizuotomis. Miesto landšafte modernųjį centrą – atviras aikštes ir susitikimus viešumoje pakeitė uždaros prekybos alėjų, greitkelių ir uždarų bendruomenių erdvės. Tokių megalopolių, kaip Los Andželo ir San Paulo, architektūroje ir miesto planavime linkstama atvirą priėjimą ir bendravimą riboti taip, kad būtų išvengta atsitiktinio skirtingų gyventojų grupių susidūrimo, sukuriant eilę saugomų vidinių, izoliuotų erdvių. Kita vertus, tarkime, Paryžiaus banlieu tapo eile beformių ir neapibrėžtų erdvių, kurios prisideda greičiau prie izoliavimo, nei prie kokios nors sąveikos ar bendravimo. Viešoji erdvė tapo privatizuota tokiu mastu, kad socialinės organizacijos nebeįmanoma suprasti remiantis privačių ir viešų erdvių, vidaus ir išorės dialektika. Moderniosios liberaliosios politikos erdvė išnyko, todėl iš šios perspektyvos atrodo, kad mūsų postmoderni imperinė visuomenė išsiskiria politiškumo (political) deficitu. Tiesą sakant, politiškumo erdvė neteko aktualumo.

Šiuo atžvilgiu Guy Debordo pateikta spektaklio visuomenės analizė atrodo vis taiklesnė ir būtinesnė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po jos sukūrimo. Imperinėje visuomenėje spektaklis yra virtuali erdvė, tiksliau, neapibrėžta politikos vieta. Spektaklis yra apjungiamas ir išsklaidomas tokiu būdu, kad pasidaro visiškai neįmanoma atskirti vidaus nuo išorės – gamtinio ir socialinio pavidalo, privačios ir viešosios erdvės. Liberali viešumos, erdvės, kurioje mes veikiame stebint kitiems, samprata tapo ir visuotine (kadangi dabar į mus pro stebėjimo kameras nuolatos stebi kiti), ir sublimuota, virtualiose spektaklio erdvėse ji prarado aktualumą. Galas išorei – tai galas liberaliajai politikai. Galų gale, išorė išnyko ir karine prasme. Kai Francis Fukuyama tvirtina, kad šiuolaikinis istorinis perėjimas laikytinas istorijos pabaiga, jis turi omenyje, kad baigėsi didžiųjų konfliktų epocha: suvereni galia nebesipriešins savajam Kitam ir nebesusidurs su savo išore, veikiau ji vis labiau plės savo sienas, siekdama paversti visą žemės rutulį savo nuosava valda. Imperialistinių, imperialistų tarpusavio ir prieš imperialistus nukreiptų karų istorija baigėsi. Istorijos pabaigoje apsireiškė taikos viešpatija. Mes išties įžengėme į mažų vidinių konfliktų epochą. Kiekvienas karas Imperijoje – nuo Los Andželo ir Granados iki Mogadišo ir Sarajevo – yra pilietinis karas, policinis veiksmas. Užduočių pasiskirstymas tarp išorinių ir vidinių galios struktūrų (tarp armijos ir policijos, CŽV ir FTB) darosi vis labiau miglotas ir neapibrėžtas. Pasinaudojus mūsų sąvokomis galima pasakyti, kad Fukuyamos minima istorijos pabaiga yra modernybės centre esančios krizės, aiškiai pastebimo konflikto, pagrindusio modernųjį suverenumą ir suteikusio jam raison d‘ȇtre, pabaiga. Istorija pasibaigė būtent ir vien tik tiek, kiek ji suvokiama hėgelinėmis sąvokomis – kaip dialektinis priešybių judėjimas, absoliutaus neigimo ir įtraukimo žaismas. Dvinarės opozicijos, apibrėžusios modernųjį konfliktą, nublanko. Kitas, turėjęs suteikti ribas moderniajam suvereniam Aš, tapo suskilęs ir neapibrėžtas, o išorės, galinčios apriboti suverenią teritoriją, nebėra. Išorė – būtent ji teikė šiai krizei suprantamumo. Šiandien Jungtinių Valstijų ideologams vis sudėtingiau įvardyti vieną, konsoliduotą priešą – greičiau atrodo, kad maži, nepagaunami priešai tyko visur. Modernybės krizės pabaigoje iškyla vis daugiau mažų, neaiškių krizių, arba tai, ką mes norėtume pavadinti visuotine krize.

Šiuo atveju naudinga prisiminti (ir mes plėtosime šią temą 3.1 skyriuje), kad kapitalistinė rinka yra vientisas mechanizmas, kuris nuolat priešinosi bet kokiam skirstymui tarp vidaus ir išorės. Barjerai ir atskirtys jam trukdo, todėl jis visada siekia kuo daugiau įtraukti į savo sferą. Pelną generuoti įmanoma tik kontaktų, susitarimų, tarpusavio mainų ir komercijos dėka. Pasaulinės rinkos sudarys sąlygas atsirasti tokioms tendencijoms. Idealiomis sąlygomis pasaulio rinkai nebūtų išorės: jai priklauso visas žemės rutulys. Todėl, norėdami suvokti imperinį suverenumą, turime pasitelkti pasaulinės rinkos modelį. Galbūt, jei Foucault moderniosios galios diagramą atpažino panoptikone, tai pasaulinė rinka atitinkamai gali atstoti imperinės galios diagramą – nors ji nėra architektūros pavyzdys, o greičiau jos priešybė.

Sluoksniuotoje modernybės erdvėje buvo kuriamos vietos – jos buvo nuolatos užiminėjamos ir įkuriamos tam, kad dialektiškai sąveikautų su savo išore. Imperinio suverenumo erdvė, priešingai, yra tolydi. Ji gali atrodyti laisva nuo dvinarių padalijimų ar modernių sienų sluoksnių, bet iš tikrųjų ją raižo tiek lūžio linijų, kad ji tik iš pirmo žvilgsnio yra nenutrūkstama ir pastovi. Šiuo atžvilgiu aiškiai apibrėžta modernybės krizė užleidžia vietą visuotinei imperinio pasaulio krizei. Tokioje tolydžioje Imperijos erdvė galia neturi vietos – ji yra ir visur, ir niekur. Imperija yra ou-topia, o iš tiesų – neapibrėžta vieta.

Atmetimas

Bartlebis nenorėtų. Hermano Melville‘io klasikinio romano paslaptis – tai absoliutus atsisakymas. Kai Bartlebio bosas liepia jam vykdyti savo pareigas, jis ramiai vis iš naujo atsakinėja, „Aš nenorėčiau“. Melville‘io veikėjas artimas ilgai atsisakymo dirbti tradicijai. Bet kuris nuovokus darbininkas, žinoma, nori atmesti boso valdžią, bet Bartlebis pasiekia kraštutinumą. Jis neprieštarauja vienai ar kitai užduočiai, jis nepaaiškina savo atsisakymo priežasties – jis tiesiog pasyviai, bet absoliučiai atsisako. Bartlebio elgesys išties nuginkluoja – iš dalies dėl to, kad jis toks ramus ir tylus, bet dar labiau dėl to, kad jo atsisakymas toks neapibrėžtas, kad tampa absoliučiu. Jis tiesiog nenorėtų.

Turint omenyje didelį Melville‘io polinkį į metafiziką, nenuostabu, kad Bartlebiui peršamos ontologinės interpretacijos. Jo atsisakymas toks absoliutus, kad Bartlebis atrodo visiškai tuščias, žmogus be savybių, arba, kaip pasakytų Renesanso filosofai, homo tantum, tik žmogus ir niekas daugiau. Bartlebis savo grynu pasyvumu ir bet kokių smulkmenų atsisakymu mums tampa buvimo apskritai, buvimo kaip tokio, buvimo ir nieko daugiau pavidalu. Ir pasakojimo eigoje, vis labiau artėdamas prie apnuoginto žmogiškumo, apnuoginto gyvenimo, apnuogintos būties, jis tiek apsinuogina, kad staiga išnyksta, išgaruoja liūdnai pagarsėjusio Manheteno kalėjimo, Tombso, gelmėse. Maiklas K, pagrindinis J. M. Coetzee‘s nuostabaus romano „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ pagrindinis veikėjas, taip pat yra absoliutų atsisakymą liudijanti figūra. Bet jei Bartlebis yra nejudrus, beveik suakmenėjęs savo gryname pasyvume, K – nuolat ant kojų, jis nuolat juda. Maiklas K yra sodininkas, paprastas žmogus, toks paprastas, kad jis atrodo ne iš šio pasaulio. Pramanytoje šalyje, suskaldytoje pilietinio karo, jį nuolat stabdo valdžios pastatytos belaisvių stovyklos, barjerai ir kontrolės postai, bet jis sugeba jų tyliai išvengti, judėti toliau. Maiklas K nejuda tolyn vien tik dėl amžino judėjimo. Barjerai ne tik stabdo judėjimą, atrodo, kad jie stabdo gyvenimą, taigi jis juos visiškai atmeta tam, kad gyvenimas eitų į priekį. Jis iš tikrųjų nori auginti moliūgus ir prižiūrėtų jų klajojančius ūglius. K atmeta valdžią taip pat absoliučiai, kaip ir Bartlebis, tas pats absoliutumas ir paprastumas suteikia jam ontologinio grynumo. K taip pat priartėja prie nuogo visuotinumo, kai „žmogaus siela atsiduria anapus klasifikacijų“ – tai paprastas buvimas homo tantum.

Šie paprasti žmonės ir jų atsisakymas paklusti negali neimponuoti mums, nekenčiantiems valdžios. Atsisakymas dirbti ir valdžios atmetimas, o greičiau – atsisakymas savanoriškai vergauti – yra išsilaisvinimo politikos pradžia. Jau labai seniai Étienne de La Boétie skelbė būtent tokią atsisakymo politiką: „Pasiryžkite nebevergauti – ir iš karto išsilaisvinsite. Neprašau jūsų pakelti rankos prieš tironą, kad jį nuverstumėte, tiesiog neberemkite jo; ir jūs pamatysite, kaip jis tarsi didžiulis kolosas, netekęs pjedestalo, krenta neatlaikęs savo paties svorio ir dūžta į nuoskilas“. La Boétie suprato, kokią galią turi atmetimas, mūsų atsitraukimas nuo galios santykių, kai mes savo egzodu ardome mums viešpataujančią suverenią galią. Bartlebis ir Maiklas K pratęsia Boétie‘aus savanoriškos vergijos atmetimo politiką ir priartina ją prie absoliutumo.

Žinoma, atmetimas yra išsilaisvinimo politikos pradžia, bet tai – tik pradžia. Atsisakymas savaime yra tuščias dalykas. Bartlebis ir Maiklas K gal ir yra nuostabios sielos būtybės, bet jų absoliutus grynumas balansuoja ant bedugnės krašto. Savo sprukimo nuo valdžios keliuose jie yra visiškai vieniši ir nuolat atsiduria ant savižudybės slenksčio. Ir politikoje vien tik (darbo, valdžios ir savanoriškos vergijos) atmetimas veda tik į tam tikrą socialinę savižudybę. Kaip sako Spinoza, jei mes tiesiog nukirsime tirono galvą nuo socialinio kūno, mums liks deformuotas sociumo lavonas. Mūsų sprukimo kelias, mūsų egzodas turi būti nukreiptas į steigimą ir kurti realią alternatyvą. Turime ne vien atmesti – mums taip pat reikia kurti naujus gyvenimo modelius, o svarbiausiai – naują bendruomenę. Šis projektas nukreiptas ne į apnuogintą homo tantum gyvenimą, bet į homohomo, žmoniją kvadratu, praturtintą kolektyvinio intelekto ir bendruomeninės meilės.

Nuomonės