Arkadijus ir Borisas Strugackiai

Nevilties miestas

Iš rusų kalbos vertė Simas Bendorius. / Dizainerė Lina Sasnauskaitė

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 6)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

„Nevilties miestas“ («Град обреченный») – ypatingas, išskirtinis fantastikos žanro klasikų Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas. Tiek jo siužetas, tiek tema, tiek paties romano parašymo aplinkybės ir likimas atveria visiškai kitą, netikėtą brolių Strugackių kūrybos dimensiją.

Priešingai nei kituose brolių Strugackių kūriniuose, „Nevilties mieste“ vilties išties nėra. Tikriausiai todėl daug kartų esu girdėjęs sakant, esą „Nevilties miestas“ – vėlyvojo brolių Strugackių kūrybos periodo kūrinys. Šiam laikotarpiui romaną kartais bandoma priskirti dar ir todėl, kad dienos šviesą jis išvydo tik 1988–1989 metais, žurnale „Neva“, suskirstytas į dvi dalis, tyčia leidėjui nurodžius, kad pirma dalis esą parašyta seniai, o antra – ką tik. Iš tiesų jo istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei 1988 metais.

„Nevilties miestas“ – daugiaplanė distopija, kurioje persipina fantastinio pasaulio, fantastinės socialinės sanklodos raida ir individo savasties, savo vietos, suvokimo paieškos. Miesto visuomenė – gigantiško socialinio eksperimento įkaitė, bandomasis triušis (beje, socializmą vadinti nepavykusiu socialiniu eksperimentu tapo madinga praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po to, kai visuomenę kaip antžmogių eksperimento objektą aprašė broliai Strugackiai). Mieste fizikiniai dėsniai – keisti, jei ne beprotiški: kaip elektros lemputė tam tikrą valandą uždegama ir gesinama saulė, miesto išsidėstymas ant begalinio ilgio atbrailos, kurios vienoje pusėje begalinė statmena uola, o kitoje – bedugnis skardis...

Miesto visuomenės sankloda ir gyvavimo dėsniai ne mažiau beprotiški: visi kalba skirtingomis kalbomis ir vienas kitą supranta, visi atvykę į miestą iš skirtingų laikotarpių ir skirtingų valstybių, nuolat privalomai keičiamos profesijos, kiekvienas turi savo nežemišką, kitų neregimą Auklėtoją ir kita. Miesto legendos – kalbanys vilkai, geležiniagalviai, Krištoliniai Rūmai, Raudonasis sujauktos sąžinės pastatas – taip pat fantastiškos; kartais pasirodo, kad jos yra tiesa, o kartais – daugiau negu tiesa, kitokia tiesa. Perfrazuojant Strugackius, to suvokti niekaip neįmanoma, galima tik priprasti.

Vis dėlto vienas vilties spindulėlis „Mieste“ yra. Tai Izia Kacmanas. Jei pagrindinį veikėją Andrejų Voroniną, astronomą, galima pagrįstai įtarti pasisavinus kai kurias Boriso Strugackio biografijos detales – specialybę, prisiminimus iš Leningrado blokados metu (o gal ir daug daugiau nei biografiją, gal net viską, kas žino?), – tai Izia Kacmanas, archyvaras, matyt, pretenduoja į Arkadijaus Strugackio alter ego. Šių dviejų visiškai skirtingų, ir autoriams, ir skaitytojams savitai simpatiškų (ir antipatiškų) žmonių persipynusi istorija – viena žaviausių romano siužetinių linijų.

Herojų elgesys toks atpažįstamas, šiuolaikiškas, kad skaitant atrodo, jog rašyta ne matant senosios Sovietų Sąjungos absurdą, o dabartį. O gal ateitį. Tarsi sklaidytum amžiną žmogaus sielą. Šio ne tik visomis prasmėmis fantastiško, bet ir filosofinio romano esmę puikiai, pačiais paprasčiausiais ir talpiausiais žodžiais, nusakė Borisas Strugackis: „Kaip gyventi?... Ir kam?“

Nuomonės