Vilniaus užkampiai/ Vilnius: Off the Beaten Track
Kasdienybės dokumentacija netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas – kai tikrovės elementai įtraukiami į konceptualų sumanymą..., ji panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo..., tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus.
Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą
Taigi, ar privalome iš viso atmesti „pasiją Tikrovei“ kaip tokią? Jokiu būdu ne – užimti tokią poziciją reikštų atsisakyti eiti iki galo, reikštų „stengtis palaikyti regimybę“. Dvidešimto amžiaus „pasija Tikrovei“ buvo problemiška ne dėl to, kad ji buvo pasija Tikrovei, bet kad ta pasija buvo netikra, kad negailestingas siekis anapus regimybės sluoksnių aptikti Tikrovę buvo ne kas kita, kaip tikrų tikriausia strateginė gudrybė siekiant išvengti susitikimo su Tikrove.
Šiaip ar taip, viskas prasideda nuo muzikos – ir tavo pažintys, ir tavo žalingi įpročiai, ir tavo elgesys lovoje, ir tai, už ką tu balsuoji per rinkimus ir ar apskritai balsuoji. Muzikinis formatas iš tiesų yra elgesio formatas – tau tik taip atrodo, kad tu renkiesi muziką, renkiesi rūbus, ieškai darbo, junginėji televizijos kanalus ir apsistoji ties tuo, kas tau įdomu. Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda
... žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė tarsi visi iš tiesų būtų lygūs ir kad viltis plevena ore...“
Kartais net labai turtingų žmonių, ypač moterų, akyse įžvelgiu baisų liūdesį. Jie išauklėti, padorūs, niekada nieko nepasakys, nieko nepažeis. Tada man norisi apkabinti išdžiūvusią senutę – buvusią gražuolę – priglausti jos žilą galvą prie krūtinės, glostyti trumpus baltus plaukus ir guosti: – Na ko tu, mažyte mano, na nusiramink. Nieko, nieko. Na ir kas, ką padarysi! Nusiramink! Mažyte mano!
Knygoje Postmodernusis kapitalizmas aiškinamasi, kaip įmanoma nusakyti postmodernybės būvį modernybės atžvilgiu ir kaip į abu būvius žvelgti kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, jog kapitalo savidauga ar kaupimas yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri įgauna socialinį bei kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą, o sykiu ir nustato tos saviorganizacijos gaires.
Lietuvių kalba tai – pirmoji, o pasaulyje – svarbiausia ir sistemingiausia iki šiol sukurta naujųjų medijų teorija, kuri išsamiai nagrinėja naujųjų medijų principus ir raidą pastarųjų šimtmečių vizualumo ir medijų istorijos kontekste.
Kristus su automatu ant peties
„Kristus su automatu ant peties“ – žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas.
Vaizdai tarsi pasąmonės srautas byra ant Vilniaus ir sukuria aštunto – devinto dešimtmečio Vilnių, kuriame branginamas žmogus ir jo pasireiškimai. Čia, po trisdešimties metų atsakoma į klausimą : „kaip avangarde jaučiasi žmogus?“
Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą
„Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną – pradėjęs kaip karo medikas ilgainiui jis tapo visame pasaulyje žinomu revoliucionieriumi. Prisiminimai papildyti Che Guevaros dukters, Aleida Guevara March įvadu bei autentiškomis to laikotarpio nuotraukomis.