Čempionų pusryčiai – groteskiška, politiškai nekorektiška, šiek tiek nešvanki, socialiai kritiška ir labai juokinga knyga. Ji pirmą kartą išleista 1973 m., tačiau puikiai dera prie šiandienės Lietuvos gyvenimo, kur įsigalėjo vartotojiškas gyvenimo būdas, karjerizmas, masinė ir reklamos kultūra su visais jiems būdingais absurdais ir kvailybėm.
Respektabilus verslininkas Dveinas Huveris, daugelio įmonių savininkas, automobilių prekybininkas ir labai turtingas žmogus. Staiga jam pradeda maišytis protas, jis suvokia koks absurdiškas, beprasmis ir chaotiškas pasaulis jį supa. Prasiblaškymui jis iškeliauja į menų festivalį Midlende į kurį taip pat atvyksta nevykėlis mokslinės fantastikos rašytojas Kilgoras Trautas. Vienas iš daugelio Trauto fantastinių romanų, kuris vadinasi “Dabar jau galima papasakoti“, atskleidžia Dveinui „tiesą“ – visas jį supantis pasaulis tėra Visatos Kūrėjo piktavalis eksperimentas, o visi kiti pasaulio žmonės – robotai imituojantys žmogišką gyvenimą. Tai yra tiesiog bejausmės mašinos, kurios gyvena kasdienį nuobodų gyvenimą, dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, teršia gamtą, alina ir naikiną savo planetą...
Kurto Vonneguto kūryba pasižymi neprilygstamu komizmu. Kurtas Vonnegutas nuolat juokiasi – iš savęs ir iš savo nuoširdžių nevykėlių herojų. Tačiau Vonnegutas – taip pat mąstytojas humanistas, įspėjantis apie vartotojiškos „civilizuotos“ visuomenės dehumanizaciją ir absurdą.
Menų festivalį, turėjusi virsti snobiška pseudo meno fiesta, sužlugdo išprotėjusio Dveino Huverio siautėjimas, kuris koneveikia ir žaloja visus jam po kojom pasimaišančius žmones, neva bejausmius robotus.
Vonneguto personažas – žmogus nesuvokiantis savo veiksmų tikrųjų pasekmių, nematantis realiame pasaulyje veikiančio priežasties ir pasekmės ryšio. Silpnaprotis, apgailėtinas žmogus. Bet at tai ne taikli mūsų civilizacijos metafora? Žmonija beataodairiškai eksploatuojanti ir švaistanti gamtos resursus, nuolat gaminanti ginklus ir kariaujanti, naikinanti gamtinę aplinką? Beprotybė vedanti į susinaikinimą.
Vonneguto juokas – tai atsakas į beprasmybę ir absurdą, pasaulį, kuriame tiek daug kvailumo ir beprasmių kančių, kad belieka tik juoktis iš viso to.
Interviu Kurtas Vonnegutas teigia: „Visuomet norėjau būti mokslininku“. Atrodo, kad jį kaip rašytoją į priekį gena noras perprasti pasaulį ir atskleisti gyvenimo šiame „puikiausiame iš pasaulių“ prasmę, atrasti savotišką „filosofinį akmenį“. Kurtas Vonnegutas tai daro su aistra, kartais atrodo – ir su įniršiu. Toks rašymas šiais rafinuotai intelektualiais postmodernybės laikais kvepia literatūrine savižudybe. Tačiau Vonneguto naivus humanistinis patosas, apvilktas neprilygstamais juokdario drabužiais. Viduramžiško juokdario, kuriam leista banalias tiesas apvilkti satyros ir juodojo humoro rūbais ir pasakyti, kad karalius nuogas.
Naujajame lietuviškame knygos leidime atkurti kupiūruoti obsceniški romano fragmentai. Knyga iliustruota autoriaus piešiniais.

Apie autorių

Kurtas Vonnegutas, išeivio iš Vokietijos proanūkis, gimė 1922 m. Indianapolyje (Indianos valstija). Sąjungininkų armijoje dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo patekęs į hitlerininkų nelaisvę. Prieš karą studijavo biochemiją, po karo – antropologiją, o šeštojo dešimtmečio pradžioje atsidėjo vien literatūrai.
Kurtas Vonnegutas kartais laikomas moksliniu fantastu. Jis kuria unikalų – chaotišką ir iracionalų, komišką, pilną keistų atsitiktinumų pasaulį. Vonneguto kūryba yra glaudžiai susijusi su jo biografija. Jis išgyveno karo nelaisvę ir buvo katastrofiško Drezdeno bombardavimo liudytojas. Iš šių patirčių atsirado vienas garsiausių antikarinių romanų Slaughterhouse-Five, 1969 (lietuviškai „Skerdykla nr. 5“, 1981, kitos knygos, 2006) ypač išgarsėjęs protestų prieš Vietnamo karą metais.
Grahamas Greenas, pavadino Kurtą Vonnegutą‚“vienu iš geriausių gyvų Amerikos rašytojų“, šiandien jis lieka vienas skaitomiausių šių dienų Amerikos autorių. Kurto Vonneguto kūrybą ir asmenybę formavo humanistinės idėjos, pasibjaurėjimas karu ir militarizmu, šiuolaikinės civilizacijos barbariškumu ir brutalumu. Jis garsėja kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Paskutinėje savo knygoje A Man Without A Country, 2005, autorius aršiai kritikuoja karą ir dabartinės JAV administracijos politiką. Jis yra Amerikos Humanistų asociacijos prezidentas, nuolat rašo žurnalui In These Times.
Kiti reikšmingesni Kurto Vonneguto romanai: The Sirens of Titan, 1959 (Titano Sirenos, 1993); Mother Night, 1961 (Motina naktis, 1997); Cat's Craddle, 1963 (Katės lopšys, 1996); Galápagos, 1985; Hocus Pocus, 1990; Timequake, 1997.