Darius Pocevičius

Istoriniai Vilniaus reliktai.1944–1990. ll dalis

Istorija / . /

  • Rezultatas: 4.5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 4.5/5 (Balsai: 2)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Nemenko populiarumo susilaukė 2016 m. pasirodžiusi Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“, kurioje autorius aprašė miesto artefaktus, datuojamus nuo XV a. iki XX a. vidurio. Vėlesnio laikotarpio studijų rezultatai tiesiog netilpo į vieną knygą ir virto tęstiniu projektu – dviem knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990 m.“ dalimis

Į antrąją knygos dalį, kurią, kaip ir pirmąją, sudarys 50 skyrių, pateko 1965–1990 metais atsiradę Vilniaus reliktai su tuomet dominavusio modernizmo bei postmodernizmo atspalviais. Daugelis jų turi išliekamąją architektūrinę ir meninę vertę, o istorinė jų vertė nekelia abejonių. Kai kurie vėlyvojo sovietmečio artefaktai yra tapę ano laikmečio emblemomis, bet jų genezė slepia dar daug nežinomų klodų.

Daugelis knygoje ištyrinėtų to meto architektūros, urbanistikos ir kultūros paminklų skaitytojams bus mažai pažįstami arba visai nepažįstami. Tai jaunųjų vilniečių techninę kūrybą skatinęs kordodromas, Jeruzalės menininkų kolonijos skulptūros, Kalvarijų g. pradžioje švietęs dinaminis tablo, modernūs parduotuvių „Eglė“ ir „Okeanas“ interjerai, gėlių parduotuvės „Varsa“ architektūra, unikalus taksi parko serpantinas, pirmasis Vilniuje dviračių takas, vaikų amfiteatras Justiniškėse, užrašais papuoštos Vilniaus kompiuterių namų grindys, skulptūrinis Vilniaus šachmatų klubo staliukas, iki šių dienų išlikusios iškabos, užrašai ir architektūros detalės.

 

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Nuomonės