László Krasznahorkai

Šėtoniškas tango

Romanas / 2019 / Kietas viršelis / Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis / Dizaineris Tadas Karpavičius

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 2)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Bekompromisis stilius, paprasti gyvenimai, iškylantys iki archetipų lygmens, pasaulio literatūros kontekstas, iracionalumo protrūkiai.  Vengrų rašytojas László Krasznahorkai – vienas garsiausių Vidurio Europos rašytojų, vadinamas „gyvuoju klasiku“. Dėl savo bekompromisio stiliaus žinomas autorius yra pelnęs daugybę įvairių šalių literatūrinių apdovanojimų, svarbiausi: Kossutho (Vengrijos nacionalinė, 2004), tarptautinė Bukerio (Man Booker International Prize, 2015) premija.

Pirmasis ir vienas žymiausių autoriaus romanų „Šėtoniškas tango“ – tai į devynias kalbas išverstas žmogaus vizijų, svajonių sudužimo romanas: dabartis nepalieka nė menkiausių vilčių, o ateitis daugiau negu miglota. Visą romaną persmelkęs laukimas: žmonės ko nors laukia, bet nuolatos nesulaukia to, ko tikėjosi. Jame yra ir nenusakomo paslaptingumo, ir žmogaus, palikto vieno su nuožmiu pasauliu.

Nuošalioje gyvenvietėje lieka 3 šeimos, 3 senberniai, netolimame vienkiemyje liko našlė su 4 vaikais (žmonės, taip ir neradę gyvenime vietos – visi kiti jau išsilakstę) ir smuklininkas. Rudenį žmonės tikisi atgauti uždarbį, randasi norinčių tuos pinigus nusiglemžti, ir tuomet pasklinda gandas: atkanka 2 gelbėtojai. Smuklėje, kur jų laukiama, makabriškas ūžavimas. Tuo metu dėl brolio psichologinio smurto nusinuodija psichikos negalią turinti našlės mergaitė. Gelbėtojai (kovos su veltėdžiavimu spec. tarnybos darbuotojai, patys prigriebti už nieko neveikimą) teigia, kad dėl mergaitės mirties kalti ūžautojai, įtikinėja tuos žmones palikti neperspektyvią gyvenvietę ir pradėti viską iš naujo. Išvilioja iš jų pinigus, išveda iš namų, bet neturi kur nuvesti, ir žmonės pamato, kokia beviltiška jų padėtis. 

Romane netrūksta aliuzijų į Bibliją ir pasaulio literatūrą, tik čia viskas apversta aukštyn kojomis: personažai Irimijas – pranašo Eremijo parodija, o Šmitnė – pasišaipymas iš amžinojo moteriškumo ir t. t. Autoriaus sakiniai ilgi, keistai komplikuoti, su iracionalumo protrūkiais, primena sąmonės srautą. Kūrinys susideda iš 2 dalių po 6 skyrius – tai aliuzija į tango šokio žingsnius. 1994 metais romano pagrindu sukurtas to paties pavadinimo kino filmas (režsierius Béla Tarr).

Šiame romane autorius, anot vengrų literatūros kritikos, atskleidė visuotinio žlugimo viziją pasitelkęs tikslią socialinę realybę (smulkiausios itin ryškios detalės dera su Apokalipsei būdingomis vizijomis), sukūrė naują epikos formą.

Kritika įvardijo romaną kaip epochos svarbos reiškinį. Knyga praplės kultūrinius pasaulio pažinimo horizontus, supažindins skaitytojus su reikšmingiausia Vengrijos grožine literatūra bei tęs pažintį su autoriumi László Krasznahorkai kūryba, kurio romanas „Priešinimosi melancholija“ į lietuvių kalbą buvo išverstas 2016 m. ir pateko į vertingiausių verstinių knygų penketuką.

Nuomonės