Dainius Liškevičius

Dainius Liškevičius – menininkas, išgarsėjęs projektu „Muziejus“.

2012 metais Dainius Liškevičius savo projekte, virtusiame didelio formato ryškiai oranžine knyga „Muziejus“, pabandė savaip  pademonstruoti Lietuvos meno istorijos mitus, įsigalėjusius SSRS laikotarpiu. Projektas susijęs su maištingomis, revoliucingomis, bet kartais vis dar nesuprastomis asmenybėmis. Jau keliose meno bienalėse įvairiose Europos šalyse pabuvojęs (2015-aisiais Lietuvai menininkas atstovavo Venecijos bienalėje) Dainiaus Liškevičiaus  „Muziejus“ vaizdžiai rodo trijų paslaptingų Lietuvos asmenybių – paskutinio Lietuvos partizano (?) Antano Kraujelio, maištininko Romo Kalantos ir Rembrandto šedevrą Ermitažo muziejuje peiliu išraižiusio ir sieros rūgštimi apipylusio Broniaus Maigio – likimus. Taipogi išryškina Lietuvos avangardizmo užuomazgas: tradicines vertybes neigiantį ,,pogrindžio“ meną, performansą ir meno destrukciją.

Projektas dabar nėra eksponuojamas ir tik išskirtinų meno bienalių metu yra parodomas dienos šviesoje. Bet idėja nugulė į knygą tokiu pat pavadinimu, „Muziejus“. Šiame leidinyje yra sudėti visi menininko apie ketverius metus sukaupti sovietmečio daiktų atvaizdai, leidinių iškarpų, meno kūrinių, fotografijų, kitų dokumentų faksimilės, ištraukos, atspaudai,  kurie primena tam tikro gyvenimo būdo laiką.

„Mano projektas simuliuoja muziejų savo forma. Jame yra eksponatų, pasakojančių apie praeitį ir apie šias dienas. Projektas yra daugiasluoksnis – kitaip muziejaus paaiškinti tiesiog neįmanoma. Nors iš pirmo žvilgsnio informacijos labai daug, manau, kad „Muziejų“ galima suprasti sekant datas arba pasirinkus vieną kryptį, atrandant jungtis tarp atskirtų darbų. <...>  „Muziejus“ jungia tris dešimtmečius, juos pristatau per revoliucines asmenybes: Antaną Kraujelį, Romą Kalantą, Bronių Maigį. „Muziejus“ kūrėsi žingsnis po žingsnio. Darbai kaupėsi pamažu. Pradžia buvo B. Maigys, neaiški revoliucinė asmenybė, iki šiol neįteisinta, nesuprasta, nepadėta į jokią lentyną. Informacijos apie jį galima aptikti užsienio spaudoje, kur minimas Rembrandto paveikslo „Danaja“ destrukcijos atvejis. Bet mes, lietuviai, apie jį kalbame tarsi apie gėdą, išteptą vėliavą, nors tai buvo uždaras ir daug iškentėjęs žmogus. Bandžiau šią asmenybę įterpti į kultūros kontekstą.“

Interviu su D. Liškevičiumi: http://www.lamuslenis.lt/dainiaus-liskeviciaus-muziejus/