Ludwig Wittgenstein

Pastabos apie psichologijos filosofiją

Filosofija / Vertė Saulenė Pučiliauskaitė /

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 5)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

„Filosofinius tyrinėjimus“ Wittgensteinas pabaigė rašyti 1945 m. pavasarį. Nuo 1946 m. iki 1949 m. jis beveik be pertraukos dirbo prie psichologijos filosofijos. Ši knyga sudaro didžiąją dalį to, ką jis parašė šiuo laikotarpiu. Kai kurios pastabos buvo rašomos antrai „Tyrinėjimų“ daliai, kai kurios pasirodė knygoje Zettel.  Bet didžioji dalis šioje knygoje pateikiamos medžiagos, nepaisant jos svarbos ir įtaigumo, taip ir buvo likusi nepublikuota.

Rinkinyje plėtojami Wittgensteino požiūriai į psichologiją, lūkesčio, nuojautos, taisyklių laikymosi ir kitos sąvokos. Wittgensteinas aptinka ir filosofiškai nagrinėja tokius subtilus dalykus kaip  „žodžio reikšmės išgyvenimas“; „augančio žodžio išgyvenimas“, žmonių bruožų panašumas, atpažinimas, veido skaitymas, „netikrovės jausmas“, „reikšmės plevenimas“, „toptelėjimas“, „aklumas aspektui“, sapnas, absoliuti klausa. Anot vertėjos, ei prieš Wittgensteiną, nei po jo tokie subtilūs dalykai į filosofijos akiratį nebuvo patekę. Čia taip pat ryškus filosofo minties „antropologinis“ aspektas. Tai knyga, svarbi tiek  filosofams ir psichologams, tiek antropologams ir sociologams. 

***

„Jis perteikia šiuolaikinio žmogaus dramą, išgyvenamą kaip kontrastas tarp giliausių vidinių dalykų išgyvenimo bei racionalizavimo poreikio. Jo paties tyrinėjimai rodo, kad sielos reiškiniai atsveria ne moksliniam, bet meniniam žvilgsniui, ir gali būti geriausiai suprantami, lyginant juos su meno reiškiniais, bei pačią logiką traktuojant kaip meninės išraiškos priemonę. Štai – tikrasis Wittgensteinas. 

 Iš vertėjos žodžio

Ludwigo Wittgensteino knyga „Pastabos apie psichologijos filosofiją: I, II“ yra originaliausio XX amžiaus mąstytojo, filosofijos genijaus, logiko ir mistiko vėlyvojo laikotarpio kūrinys, unikalus savo tema ir metodu – niekas nei prieš Wittgensteiną, nei po jo neatvėrė tokio mąstymo galimybės. Jo tema – fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, pradedant nuo sąvokų, reiškiančių pojūčius, einant prie reiškiančių mąstymą, ir baigiant tomis, kurios nusako vidinius ar išorinius veiksmus. Wittgensteino problema – parodyti, ar psichologija galima kaip mokslas, ir ar įmanomas racionalus ir logiškas sielos reiškinių traktavimas. Wittgensteinas ne kuria teorijas, o tyrinėja, pasitelkdamas tiek filosofinį tekstą, tiek grafines medijas – savo brėžinius ir piešinius, tiek poetines priemones – aforizmus.

Vienas pagrindinių šios knygos taikinių – idėja, kad mūsų santykis su pasauliu yra šio pasaulio interpretacija. Ši idėja apibūdina didžiąją dalį XX amžiaus filosofijos  (hermeneutiką ir postmodernizmą), tačiau ją įvardijo jau Aristotelis savo traktatuose „Apie interpretaciją“ bei „Retorika“, ir ją perėmė galinga moderni Gestalt psichologijos  mokykla. Ši idėja tvirtina, kad žmogus visada mato „kažką kaip kažką“, t.y. mūsų matymas ir mąstymas turi interpretacinę struktūrą – suvokdami pasaulį, mes jį interpretuojame.

O Wittgensteinas savo tyrimais ir brėžiniais siekia parodyti, kad pirminis mūsų santykis su pasauliu yra ne interpretacija, o tiesioginis „kažko“ matymas: interpretacija ateina vėliau ir yra tik „pridedama“ prie matymo ir suvokimo turinio. Vadinasi, tiek hermeneutika, tiek Gestalt psichologija klysta ir yra antrinės, o ne „fundamentalios“ disciplinos, o Wittgensteinas užčiuopia netgi tokio genijaus kaip Aristotelis filosofijos silpnąsias    vietas.

Kitas jo nesutarimas su įsigalėjusiu filosofavimo įpročiu yra kova su iliuzija, kad „sieloje“ (tame, ką nagrinėja „psichologija“) egzistuoja pavidalai, kuriuos išreiškia „psichologinės sąvokos“ – pvz., objekto supratimas arba ketinimas. Wittgensteinas dekonstruoja tokį dalyką kaip „intencijos aktas“, kas yra kertinė kitos XX amžiaus filosofijos mokyklos – fenomenologijos – sąvoka, mat jis savo pavydžiais rodo, kad intencijos akto išraiškos kalboje neatitinka jokia nekalbinė tikrovė. Taip vienišas, bet genialus mąstytojas stoja į kovą su vyraujančiomis tendencijomis, ir smarkiai sudrebina jų pamatus. Tačiau Wittgensteinas jokiu būdu neneigia tikrovės kaip tokios patyrimo, tiksliau, pateikia ir aprašo labai platų spektrą tikrovės patyrimo būdų, kurie egzistuoja, bet išsprūsta iš mokslinio nagrinėjimo. Pvz., Wittgensteinas aptinka ir filosofiškai nagrinėja tokius subtilus dalykus kaip  „žodžio reikšmės išgyvenimas“; „augančio žodžio išgyvenimas“, žmonių bruožų panašumas, atpažinimas, veido skaitymas, „netikrovės jausmas“, „reikšmės plevenimas“, „toptelėjimas“, „aklumas aspektui“, sapnas, absoliuti klausa ir pan.

Nei prieš Wittgensteiną, nei po jo tokie subtilūs dalykai į filosofijos akiratį nebuvo patekę, tačiau visa tai Wittgensteino yra aprašoma ir tiriama kaip tikrovės reiškiniai, lygiaverčiai su objekto matymu ar supratimu įprasta prasme. Psichologija, turinti pretenziją perprasti, suklasifikuoti žmogaus sielos tikrovę, vadovaujasi iliuzija. Mat psichologija kaip mokslas turėtų turėti savo objektą, tačiau žmogaus siela nėra „objektiška“. Ten, kur nėra objekto regimybės, yra dvasia – taigi psichologijos sąvokos turi būti dvasios aprašymai, bet ne konceptualizacijos, mat racionalus sielos suklasifikavimas vėlgi būtų tik regimybė.

Logika, kuria vadovaujasi mokslas, ir gali parodyti tik iliuzijas ar paklydimus, bet negali perteikti dvasios. Taigi Wittgensteino pozicija reiškia labai gilų humanizmą: jokie metodai, jokios sąvokos neperteiks subtiliausių žmogaus sielos gelmių, tačiau tai nereiškia, kad psichologijos filosofija yra negalima. Mokslas, tiesa, niekada neperteiks žmogaus sielos gelmių, tačiau žinanti savo vietą filosofija gali pateikti užuominas, aforizmus, ženklus, akligatvius, kurie tas gelmes  parodys ar nurodys  supratimo klaidas.

Wittgensteinas liudija, kaip vienišo mąstymo logika gali išjudinti filosofinių tendencijų pamatus, o bet kokia – praeities, dabarties ar ateities- psichologija kaip mokslas turi suvokti savo ribas, kurių peržengti niekada negalės. Jis perteikia šiuolaikinio žmogaus dramą, išgyvenamą kaip kontrastas tarp giliausių vidinių dalykų išgyvenimo bei racionalizavimo poreikio. Jo paties tyrinėjimai rodo, kad sielos reiškiniai atsveria ne moksliniam, bet meniniam žvilgsniui, ir gali būti geriausiai suprantami, lyginant juos su meno reiškiniais, bei pačią logiką traktuojant kaip meninės išraiškos priemonę. Štai – tikrasis Wittgensteinas.

***

Vėlyvasis  Wittgensteinas atrado filosofavimo  manierą, naują net ir jam pačiam. Jis išmokė naujai vartoti kasdienę kalbą, surasti naujas filosofijos temas, naujas klausimo kėlimo kryptis, bei žvelgti į filosofinių klausimų pamatus. Šio naujumo kol kas neperteikė jokie filosofijos vadovėliai, ir dėl jo tyrimų gausos, originalumo, modernumo, subtilumo ir net sudėtingumo Wittgensteino recepcija Lietuvoje yra nepaprastai uždelsta. Kartais filosofuojama taip, tarsi Wittgensteino rezultatų bei kritikos išvis nebūtų buvę, kai tuo tarpu Wittgensteinas yra autorius, kurio šiuolaikinis filosofas negali nežinoti. 

Jei šiuolaikinę filosofiją apibūdina „tikrovės krizė“, tai Wittgensteinas yra autorius, kuriam būdinga labai stipri „tikrovės intuicija“. Jis atveria naujus būdus prieiti prie prie „tikrovės“ – išranda naujus „mąstymo judesius“. Lietuvoje filosofai vis dar kalba daugiausia konstatyviais teiginiais, o Wittgensteinas operuoja visomis kalbos kaip teksto galimybėmis – klausimais, sušukimais, „paėmimais į kabutes“, sąmoju, aforizmu, meninėmis kalbos galimybėmis ir pan.  

Vėlyvojo Wittgensteino tekstų perteikimas lietuvių kalba verčia naujai įvertinti kasdienės lietuvių kalbos tinkamumą filosofijai, nes Wittgensteinas vartoja kasdienę kalbą. Psichologijos filosofijos  bei jai skirtų darbų Lietuvoje nėra. Wittgensteinas moko kurti interaktyvią filosofiją – kurdamas, pvz., mąstymo pratimus, kviesdamas skaitant atlikti savotiškus „performansus“.   

Vertėja Saulenė Pučiliauskaitė

Nuomonės