Amerikiečių filosofo Herberto Marcuse veikalai – tai XX amžiaus kritinio socialinio mąstymo klasika. Šis savito braižo mąstytojas, sekdamas geriausiomis europinės filosofijos tradicijomis, atskleidžia gilius savo amžiaus socialinius ir kultūrinius lūžius. „Vienmatis žmogus“ – tai skaudi XX amžiaus žmogaus kultūrinės ir socialinės degradacijos, jo akiračio siaurėjimo ir tapatybės krizės diagnozė. H. Marcuse pasaulis – tai komercializacijos, simbolių prievartos, dirbtinai sukurtų ir primestų poreikių pasaulis. Negailestingas Vakarų visuomenės ir kapitalizmo kritikas H. Marcuse negaili ir sovietų sistemos, aprašinėdamas ją kaip dar vieną individą pavergusią mašiną.

Apie autorių

Herbertas Marcuse (1898-1979) vokiečių kilmės filosofas ir sociologas, Frankfurto Mokyklos narys. Filosofiją studijavo pas Martiną Heideggerį, jų bendravimas nutrūko pastarajam pasukus nacionalsocializmo link. 1933 m., pačiame Weimaro Respublikos saulėlydyje Marcuse pradėjo bendradarbiauti Frankfurto Socialinių Tyrimų Institute, vadovaujamame Maxo Horkheimerio. Kartu su kitais Instituto nariais Marcuse pasitraukė iš Vokietijos, pradžioje į Šveicariją, vėliau į JAV. Skirtingai nei daugume Instituto narių, į Europą Marcuse nebegrįžo. Antrojo Pasaulinio karo metais jis bendradarbiavo JAV vyriausybės think tankuose, po karo dėstė įvairiuose universitetuose, užsiėmė kita akademine veikla.

Knygos ištrauka

Ar atominės katastrofos, galinčios nušluoti žmoniją, grėsmė taip pat tarnauja jėgų, palaikančių šį pavojų, išsaugojimui? Pastangos užkirsti kelią tokiai katastrofai nusveria jos potencialių priežasčių paiešką šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje. Šios priežastys išlieka visuomenės neatpažintos, neatskleistos, nekritikuojamos, nes jos atsitraukia į antrą planą dėl akivaizdžios išorinės grėsmės – Rytų Vakarams, Vakarų Rytams. Lygiai taip pat akivaizdus yra poreikis būti pasirengusiems gyventi ant bedugnės krašto, būti atviriems iššūkiams. Mes pasiduodame taikiai naikinimo priemonių gamybai, eikvojimo tobulumui, tam kad esame ugdomi gynybai, kuri deformuoja gynėjus ir tai, ką jie gina.

Jei siekiame susieti pavojaus priežastis su būdais, kuriais yra organizuota visuomenė ir yra organizuojami jos nariai, tuoj pat susiduriame su faktu, jog brandi industrinė visuomenė tampa turtingesnė, didesnė ir geresnė palaikydama pavojų. Gynybinė struktūra didesniam skaičiui žmonių gyvenimą daro lengvesniu ir išplečia žmogaus viešpatavimą gamtai. Šiomis aplinkybėmis mūsų masinės medijos nesunkiai parduoda specifinius interesus kaip visų sveiko proto žmonių interesus. Politiniai visuomenės poreikiai tampa individualiais poreikiais bei lūkesčiais, jų patenkinimas skatina verslą ir visuotinę gerovę, o visuma atrodo esanti paties Proto įsikūnijimas.

Tačiau ši visuomenė kaip visuma yra iracionali. Jos produktyvumas yra destruktyvus laisvo žmogaus poreikių ir gebėjimų vystymosi atžvilgiu, jos taika yra palaikoma nuolatinės karo grėsmės, jos augimas priklauso nuo realių galimybių numalšinti kovą už būvį (individualų, tautinį ir tarptautinį) represavimo. Šis represavimas, toks skirtingas nuo to, kuris apibūdino ankstesnes, žemesnes mūsų visuomenės raidos pakopas, veikia ne iš natūralaus ar techninio nebrandumo, bet iš jėgos pozicijų. Šiuolaikinės visuomenės intelektualiniai ir materialiniai pajėgumai yra nepalyginamai didesni nei bet kada anksčiau, o tai reiškia, kad visuomenės dominavimo individų atžvilgiu apimtys yra didesnės nei bet kada anksčiau. Mūsų visuomenė išsiskiria užkariaudama išcentrines socialines jėgas ne Teroru, bet veikiau Technologija, remdamasi dvigubu triuškinančio efektyvumo ir augančio gyvenimo standarto pagrindu.

Tirti šio vystymosi pagrindus ir nagrinėti jo istorines alternatyvas yra dalis kritinės šiuolaikinės visuomenės teorijos tikslų, teorijos, kuri analizuoja visuomenę atsižvelgdama į jos naudojamus, nenaudojamus ar piktnaudojamus pajėgumus pagerinti žmogaus būklę. Tačiau kokie gi yra tokios kritikos standartai?

Vertybiniai sprendimai čia neabejotinai svarbūs. Įtvirtintas visuomenės organizavimo būdas yra lyginamas su kitais būdais, būdais kurie buvo laikyti galinčiais pasiūlyti geresnes galimybes palengvinti žmogaus kovą dėl būvio; specifinės istorinės praktikos yra lyginamos su jų pačių istorinėmis alternatyvomis. Taigi, nuo pat pradžių bet kokia kritinė visuomenės teorija susiduria su istorinio objektyvumo problema, problema kylančia dviejose vietose, kur analizė numato vertybinius sprendimus:

1. sprendimas, kad žmogiškąjį gyvenimą verta gyventi, ar, veikiau, jog jis gali ir turi būti padarytas vertu gyventi. Šis sprendinys grindžia visas intelektualines pastangas, jis yra aprioriškas socialinei teorijai, o jo atmetimas (logiškai) atmeta pačią teoriją;

2. sprendimas, jog tam tikroje visuomenėje egzistuoja specifinės galimybės pagerinti žmonių gyvenimą ir specifiniai būdai ir priemonės šioms galimybėms realizuoti. Kritinė analizė turi įrodyti objektyvų šių sprendimų pagrįstumą, ir įrodymas turi vykti remiantis empiriniais pagrindais. Įtvirtinta visuomenė disponuoja tam tikros kiekybės ir kokybės intelektualiniais ir materialiais resursais. Kaip šie resursai gali būti panaudoti individualių poreikių ir gabumų optimaliam vystymui ir patenkinimui, sukeliant mažiausiai vargo ir kančių? Socialinė teorija yra istorinė teorija, o istorija yra galimybės sritis būtinybės karalystėje. Tad kurie iš įvairių galimų ir esamų resursų organizavimo ir panaudojimo būdų teikia didžiausias optimalaus vystymosi galimybes?

Bandymas atsakyti šiuos klausimus reikalauja eilės pradinių abstrakcijų. Siekiant nustatyti ir apibrėžti optimalaus vystymosi galimybes, kritinė teorija privalo abstrahuotis nuo esamos visuomenės resursų organizacijos ir panaudojimo, ir nuo šios organizacijos ir panaudojimo rezultatų. Tokia abstrakcija, kuri atsisako priimti duotą faktų visumą kaip galutinį patvirtinantį kontekstą, tokia „transcenduojanti“ faktų analizė, kalbant jų sulaikytų ar atmestų galimybių kalba, yra susijusi su pačia socialinės teorijos struktūra. Ji yra priešiška visokiai metafizikai, remiantis griežtai istorišku transcendencijos[1] pobūdžiu. [Šios] „galimybės“ turi būti pasiekiamos atitinkamai visuomenei, jos turi būti galimos apibrėžti kaip praktikos tikslai. Pagal tą patį modelį , abstrahavimasis nuo įtvirtintų institucijų turi išreikšti aktualią tendenciją – tai yra, jų transformacija turi būti realus pamatinis populiacijos poreikis. Socialinė teorija domisi istorinėmis alternatyvomis, kurios persekioja įtvirtintą visuomenę, kaip ardomosios tendencijos ir jėgos. Vertybės susietos su alternatyvomis tampa faktais tuomet, kai istorinė praktika paverčia jas tikrove. Teorinės sąvokos nustoja galioti vykstant socialinei kaitai.

Tačiau brandi industrinė visuomenė supriešina kritiką su situacija, kuri atrodo atimanti pačius jos pagrindus. Techninis progresas, išplėstas visai dominavimo ir koordinavimo sistemai, kuria gyvenimo (ir galios) formas, kurios atrodo sutaikančios sistemai besipriešinančias jėgas ir nugalinčios ar paneigiančios visus protestus vardan istorinių laisvės nuo triūso ir dominavimo perspektyvų. Šiuolaikinė visuomenė atrodo esanti pasirengus socialinei kaitai – kokybiniams pokyčiams kurie įtvirtins iš esmės skirtingas institucijas, naują gamybinio proceso kryptį, naujus žmogiškosios egzistencijos būdus. Šios socialinės kaitos sulaikymas yra turbūt nepaprasčiausias brandžios industrinės visuomenės pasiekimas; bendrasis Nacionalinio Tikslo priėmimas, dvipartinė politika, pliuralizmo nuosmukis, Verslo ir Darbo suokalbis stiprioje Valstybėje liudija priešybių integraciją, kuri yra tiek šio pasiekimo rezultatas, tiek būtina prielaida.

Trumpas industrinės visuomenės formavimosi pakopos palyginimas su jos dabartine situacija, gali padėti parodyti, kaip buvo pakeistas kritikos pagrindas. Savo atsiradimo metu, XIX pirmoje pusėje, kurdama pirmąsias alternatyvias sampratas, industrinės visuomenės kritika konkrečiai istoriškai tarpininkavo tarp teorijos ir praktikos, vertybių ir faktų, poreikių ir tikslų. Šis istorinis tarpininkavimas vyko sąmonėse ir politiniuose veiksmuose dviejų didžiųjų klasių visuomenėje stovėjusių viena priešais kitą: buržuazijos ir proletariato. Kapitalistiniame pasaulyje jos vis dar yra pamatinės klasės. Visgi kapitalistinis vystymasis pakeitė šių dviejų klasių struktūrą ir funkcijas taip, jog jos daugiau nebeatrodo esančios istorinės transformacijos veikėjais. Svarbiausias institucinio status quo išsaugojimo ir patobulinimo interesas suvienija buvusius antagonistus pažangiausiose šiuolaikinės visuomenės srityse. O tiek, kiek techninis progresas užtikrina komunistinės visuomenės augimą ir susietį, pati kokybinės kaitos idėja tolsta išstumiama realistinės tolydžios evoliucijos sampratos. Tad nesant patikimų socialinės kaitos agentų ir veikėjų, kritika yra atbloškiama į aukštą abstrakcijos lygmenį. Nėra pagrindo, kur susitiktų teorija ir praktika, mąstymas ir veiksmas. Net labiausiai empirinė istorinių alternatyvų analizė atrodo esanti nerealistine spekuliacija, o atsidavimas joms – asmeninių (ar grupinių) preferencijų dalykas.

Tačiau: ar šis nebuvimas paneigia teoriją? Akivaizdžiai prieštaringų faktų akivaizdoje kritinė analizė vis dar atkakliai tvirtina, jog kokybinės kaitos poreikis tebėra toks pat primygtinis kaip ir visuomet anksčiau. Kam reikalingas? Atsakymas vis dar tebėra tas pats: visuomenei kaip visumai, kiekvienam atskiram jos nariui. Augančio produktyvumo ir augančios destrukcijos sąjunga; balansavimas ant susinaikinimo ribos, mąstymo, vilties ir baimės pasidavimas turinčių galią sprendimams, skurdo išlikimas beprecedenčio turto akivaizdoje sukuria objektyviausią kaltinimą – net jei jie yra ne šios visuomenės raison d‘être, o vien jos šalutinis produktas: jos visuotinis racionalumas, sukeliantis efektyvumą ir augimą, pats savaime yra iracionalus.

Faktas, jog absoliuti populiacijos dauguma priima, ir yra priversta priimti, šią visuomenę, nedaro jos mažiau iracionalia ar smerktina. Skirtis tarp teisingos ir klaidingos sąmonės, realaus ir artimiausio intereso vis dar yra reikšmingas. Tačiau pati ši skirtis turi būti patvirtinta. Žmonės turi ją pamatyti ir rasti savąjį kelią iš klaidingos į teisingą sąmonę, iš jų betarpiškiausių interesų į tikruosius. Būtent šis poreikis, kurį įtvirtintai visuomenei pavyksta nuslopinti tiek, kiek ji yra pajėgi vis didėjančiu mastu „tiekti gėrybes“ ir naudoti mokslinį gamtos užkariavimą moksliniam žmogaus užkariavimui.

Susidūrusi su totaliniu brandžios industrinės visuomenės pasiekimų pobūdžiu, kritinė teorija lieka be loginio pagrindo įgalinančio transcenduoti šią visuomenę. Vakuumas ištuština pačią teorinę struktūrą, nes kritinės socialinės teorijos kategorijos vystėsi periodu, kai atmetimo ir griovimo poreikis buvo įsikūnijęs efektyvių socialinių jėgų veiksmuose. Šios kategorijos buvo iš esmės negatyvios ir opozicinės sąvokos, apibrėžiančios aktualius XIX amžiaus Europos visuomenės prieštaravimus. Pati „visuomenės“ kategorija išreiškė aštrų konfliktą tarp socialinės ir politinės sferos – visuomenė kaip priešiška valstybei. Panašiai „individas“, „klasė“, „privatus“, „šeima“ žymėjo sferas ir jėgas, kurios dar nebuvo integruotos į įtvirtintas sąlygas – įtampos ir prieštaravimo sferas. Augant industrinės visuomenės integracijai, šios kategorijos praranda savo kritines konotacijas ir yra linkusios tapti deskriptyviais, apgaulingais arba operacionaliais terminais.

Siekis susigražinti kritinį šių kategorijų tikslą ir suprasti kaip šį tikslą panaikino socialinė tikrovė, nuo pat pradžių atrodo esąs atžanga nuo teorijos susijusios su istorine praktika prie abstraktaus, spekuliatyvaus mąstymo: nuo politinės ekonomijos kritikos prie filosofijos.

Šis ideologinis kritikos charakteris/pobūdis atsiranda iš to fakto, jog analizė yra verčiama kilti iš pozicijos, esančios „anapus“ pozityvių, kaip ir negatyvių, produktyvių, kaip ir destruktyvių visuomenės tendencijų. Moderni industrinė valstybė yra persismelkianti šių priešybių vienybė – abejotina visuma. Tuo pat metu, teorijos pozicija negali būti grynai spekuliatyvi. Ji turi būti istorinė pozicija ta prasme, jog ji turi remtis duotos visuomenės pajėgumais.

Ši dviprasmiška situacija turi savyje dar fundamentalesnę dviprasmybę. Vienamatis Žmogus svyruos tarp dviejų prieštaringų hipotezių: (1) jog brandi industrinė visuomenė yra pajėgi sustabdyti kokybinę kaitą numatomoje ateityje; (2) jog egzistuoja jėgos ir tendencijos, kurios gali pralaužti šiuos suvaržymus ir susprogdinti visuomenę. Nemanau, kad įmanoma pateikti aiškų atsakymą. Abi tendencijos yra, viena šalia kitos ir netgi viena kitoje. Pirmoji tendencija yra dominuojanti, ir kokios bebūtų pasikeitimo išankstinės sąlygos, siekiama joms užkirsti kelią. Galbūt atsitiktinumas galėtų pakeisti situaciją, tačiau kol pripažinimas to kas padaryta ir kam užkirstas kelias neperkeis žmogaus sąmonės ir elgesio, net katastrofa nesukels jokių pokyčių.

Ši analizė yra koncentruota į brandžią industrinę visuomenę, kurioje techninis produkcijos ir distribucijos aparatas (kartu su augančiu automatizacijos sektoriumi) funkcionuoja, ne kaip instrumentų, kurie gali būti atskirti nuo savo socialinių ir politinių padarinių, bendroji suma, bet veikiau kaip sistema, kuri a priori lemia tiek aparato produkciją, tiek jo aptarnavimo ir palaikymo operacijas. Šioje visuomenėje, produkcijos aparatas yra linkęs tapti totalitariniu tiek, kiek jis lemia ne vien socialiai reikalingas profesijas, įgūdžius ir požiūrius, bet taip pat individualius poreikius bei lūkesčius. Taigi jis išdildo susipriešinimą tarp privačios ir viešos egzistencijos, tarp individualių ir socialinių poreikių. Technologija tarnauja naujų, efektyvesnių ir malonesnių socialinės kontrolės ir socialinės susieties formų įsteigimui. Totalitarinė šių kontrolių tendencija atrodo pasireiškianti dar kita prasme – plisdama į mažiau išsivysčiusias ir net į ikiindustrines pasaulio sritis ir kurdama panašumus kapitalizmo ir komunizmo vystymesi.

Totalitarinių šios visuomenės bruožų akivaizdoje tradicinė technologijos „neutralumo“ samprata daugiau nebegali būti išlaikoma. Technologija, kaip tokia, negali būti izoliuota nuo savo panaudojimo; technologinė visuomenė yra dominavimo sistema veikianti pačioje technikų sampratoje ir konstravime.

Būdas, kuriuo visuomenė organizuoja savo narių gyvenimą apima pradinį pasirinkimą tarp istorinių alternatyvų, kurios yra nulemtos paveldėto materialinės ir intelektualinės kultūros lygmens. Pats pasirinkimas atsiranda iš dominuojančių interesų žaismo. Jis numato specifinius žmogaus ir gamtos transformavimo ir naudojimo būdus ir atmeta kitus būdus. Jis yra vienas iš galimų realizuoti „projektų“[2]. Tačiau kai tik projektas tampa veiksmingas pamatinėse institucijose ir santykiuose, jis linksta tapti išskirtiniu ir lemti visuomenės, kaip visumos raidą. Kaip technologinis universumas brandi industrinė visuomenė yra politinis universumas, paskutinioji realizacijos pakopa specifinio istorinio projekto – būtent gamtos juslinio tyrimo, transformavimo ir organizavimo, kaip grynos medžiagos dominavimui.

Skleisdamasis šis projektas sukuria ištisą diskurso ir veiksmo, intelektualinės ir materialios kultūros universumą. Technologijai tarpininkaujant kultūra, politika ir ekonomika susilieja į visur esančią sistemą, praryjančią ar atmetančią visas alternatyvas. Šios sistemos produktyvumo ir augimo potencialas stabilizuoja visuomenę ir sutalpina techninį progresą dominavimo rėmuose. Technologinis racionalumas tapo politiniu racionalumu.

Aptardamas šias gerai žinomas brandžios industrinės visuomenės tendencijas aš retai kada pateikiu specifines nuorodas. Medžiaga yra surinkta ir aprašyta gausioje sociologinėje ir psichologinėje literatūroje aptariančioje technologiją ir socialinę kaitą, mokslinį valdymą, korporatyvią įmonę, industrinio darbo ir darbo jėgos pokyčių pobūdį, ir t.t. Esama daugybės neideologinių, faktus analizuojančių darbų – tokių kaip Berle‘ės ir Meanso The Modern Corporation and Private Property, 76-ojo Laikinojo Nacionalinės Ekonomikos komiteto kongreso ataskaitos Concentration of the Economic Power, AFL-CIO publikacijos Automation and Major Technological Change, tačiau taip pat News and Letters ir Correspondence Detroite. Norėčiau pabrėžti ypatingai svarbius C. Wrighto Millso darbus ir studijas, į kurias dažnai šnairuojama dėl supaprastinimo, perdėjimo ar žurnalistinio laisvumo – Vance‘o Packardo The Hidden Persuaders, The Status Seekers ir The Waste Makers, Williamo H. Whyte‘o The Organization Man, Fredo J. Cooko The Warfare State priklauso šiai kategorijai. Žinoma, teorinės analizės stygius šiuose darbuose palieka aprašomųjų reiškinių šaknis paslėptas ir apsaugotas, tačiau patys savaime šie raiškiniai už save kalba labai garsiai. Turbūt daugiausia pasakantys įrodymai gali būti gauti tiesiog žiūrint televiziją ar klausantis AM bangų radijo vieną valandą nuosekliai kelias dienas, neišjungiant reklamų ir neperjunginėjant stočių.

Mano analizė nukreiptas į tendencijas pasireiškiančias labiausiai išsivysčiusiose šiuolaikinėje visuomenėse, esama daugybės sričių šių visuomenių viduje ir už jų ribų, kur aprašomosios tendencijos nėra paplitusios – sakyčiau: dar nėra paplitusios. Aš tik projektuoju šias tendencijas ir iškeliu keltą hipotezių, nieko daugiau.

[1] Terminai „transcenduoti“ ir „transcendencija“ čia vartojami empirine, kritine prasme: jie pažymi teorijos ir praktikos tendencijas, kurios, tam tikroje visuomenėje, iššoka iš nustatyto diskurso ir veiksmo pasaulio (universe) savo istorinių alternatyvų (realių galimybių) kryptimi.

[2] Terminas „projektas“ pabrėžia laisvės ir atsakomybės elementą istorinėje determinacijoje: jis susieja autonomiją ir atsitiktinumą. Šia prasme šis terminas yra vartojamas Jeano-Paulio Sartre‘o veikaluose. Platesnį aptarimą žr. VIII šios knygos skyriuje.