"Būtasis tęstinis“ – ne fotoalbumas, bet hipertekstas, kuriame susipina vaizdiniai ir tekstiniai failai.

Šie veiksmai – neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų. Tokioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas.

 „Akistata su Bielskytės kūryba gali sukelti psichologinį svaigulį, lyg stebėtum nepaaiškinamą vaizdą, kaip pasaulio epochos yra vis iš naujo griaunamos ir vėl atstatomos“ (Lupe Núñez-Fernández)

 Vaizdai tarsi pasąmonės srautas byra ant Vilniaus ir sukuria aštunto – devinto dešimtmečio Vilnių, kuriame branginamas žmogus ir jo pasireiškimai. Čia, po trisdešimties metų atsakoma į klausimą : „kaip avangarde jaučiasi žmogus?“

 Kasdienybės dokumentacija netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas – kai tikrovės elementai įtraukiami į konceptualų sumanymą..., ji panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo..., tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus.

Pastaraisiais metais leidžiami unikalaus menininko Algirdo Šeškaus archyvai leidžia jį lyginti su tokiais XX a. pasauliniais fotografijos grandais kaip Borisas Michailovas. A. Šeškaus XX a. 7-8 dešimtmečio fotografijos – sovietmečiu nesuprastos, savo laiką pralenkusios avangardinės raiškos pavyzdžiai. Autorius polemizavo su Lietuvos tradicinės fotografijos kūrėjais, tokiais kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, ir radikaliai pakeitė požiūrį į fotografijos meno estetiką.