Gintauto Trimako „Miestas kitaip“ idėjos savitumas pasireiškia tuo, kad menininkas yra tik koncepcijos autorius, o fotografas-operatorius yra jo dviratis – fotografuoja prie dviračio bagažinės pritvirtina pinhole kamera, fiksuojanti tai, ką „mato“. Fotografijų objektas yra dviračio stovėjimo vietų „dangus“, iš anksto nesuplanuotas ir neprognozuojamas autoriaus, nes pinhole kamera „paleidžiama“ atsitiktinėse vietose. Tačiau neatsitiktinė yra menininko estetika, kurią išryškina archaiškas fotografavimo būdas ir santykis su savo kasdiena.

Knygos įvadinio teksto autorius dailėtyrininkas Jonas Valatkevičius taikliai pastebėjo, kad „Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandieninio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Be abejo, mes visi juos atliekame – einame į darbą, į parduotuvę, vedžiojame šunį ar tiesiog pasivaikštome parke. Šie veiksmai – neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų. Tokioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas. Jis ne tik jas fiksuoja. Jis išsaugo tik jas, o visa kita palieka užribyje. Elgiasi priešingai nei jam, kaip ir mums visiems, liepia vyraujanti komercinė vaizdo logika. Parodo pasaulį kiek kitokiu kampu – tą kampą mes nuolat nenoromis pamirštame, nes jį gožia galingi vaizdo blokatoriai. Trimakas, nė neketindamas tapti nauju revoliucionieriumi, primena mums, kad aplink dar yra rezervatų, laukinių teritorijų, kuriose nerasime nei reklaminių skydų, nei įkyrių prekybos agentų. Ten gali elgtis kaip tinkamas – gali kurti savo taisykles, ten niekas nedraudžia kalbėti nerišliai arba mistiškai, ten galima nežiūrėti į laikrodžius ir nepaisyti naujausio aprangos kodekso“.