Intelektualiosios prozos genijus, pralenkęs laiką postmodernių stilių įvairove. Tėvynėje apkaltintas plagiatu, pripažinimo sulaukė Vakaruose. Nominuotas Nobelio literatūros premijai, negavo jos vien dėl to, kad mirė per anksti.

Jis – Danilo Kišas, vienas iškiliausių XX a. Vidurio Europos rašytojų, pirmąsias knygas išleidęs Serbijoje, vėliau dėl politinių priežasčių persikėlęs į Paryžių. Tik tada jis ėmė skinti literatūrines premijas tiek anuometinėje Jugoslavijoje tiek Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV.

„Boriso Davidovičiaus kapas“ – pirmoji D. Kišo knyga lietuviškai. Septynios novelės, montažo principu sujungtos į romaną. Jame pogromų prieš žydus banga Tulūzoje 1330-aisiais, pilietinio karo ugnimi alsuojanti 1937-ųjų Ispanija, stalininių represijų nusiaubta Sovietų Sąjunga... Kuriamas į negailestingus sistemos gniaužtus patekusios asmenybės paveikslas. Fantastinis realizmas istorinius faktus sulieja su fikcijomis, o eseistika priartėja prie poezijos. Tokios kūrybos rezultatas paprastai vadinamas aukštąja literatūra.

***

Triukšmingas „Boriso Davidovičiaus kapo“ pripažinimas Europoje, o vėliau ir Jungtinėse Valstijose, užmūrijęs knygą disidentiškos „Kitos Europos“ literatūros sienoje, patraukė paskui save ankstesnių D. Kišo knygų vertimų vilkstinę – autorių ėmė kviesti į prestižines konferencijas, skirti jam premijas ir netgi svarstyti Nobelio premijos galimybę. O rašytojo namuose Belgrade knygos pasirodymą septynis mėnesius lydėjo itin negatyvių atsiliepimų kampanija su antisemitizmo kvapeliu.

<...> D. Kišas prozoje nenuveikė visko, ką galėjo. Vis dėlto jo romanai ir apsakymai užtikrina pelnytą vietą greta daug vyresnių ir produktyvesnių rašytojų. Kitaip tariant, D. Kišas – vienas iš saujelės neginčytinai geriausių XX a. antrosios pusės rašytojų.

Susan Sontag, pratarmė D. Kišo knygai „Homo Poeticus“ (1995)

*** 

Danilo Kišas manė, kad pagrindinis XX a. literatūros klausimas – apie koncentracijos stovyklas, Aušvicą ir Gulagą. Jis niekada neatsisakė nuostatos, jog literatūra kuriama ne lingvistinėmis priemonės, o visa žmogiškąja esybe, – jis man tapo didinga figūra, įkūnijusia visą Balkanų vaizduotę.

<...> Pasirodžius novelių romanui „Boriso Davidovičiaus kapas“ kilo didžiulis triukšmas dėl teisingų literatūros metodų. Nesusipratėliai komunistai viešai išsityčiojo ir nuteisė Kišą pilietinės mirties bausme, taip išstumdami jį užsienin. Kišas buvo ištremtas į Paryžių, o aš – į jo knygas.

Dabar, po dviejų dešimtmečių, jaučiuosi lyg natūralizuotas jose laimės kūdikis. Esu daug giliau įaugęs į Kišo prozą nei į mūsų ant apokalipsės slenksčio stovintį pasaulį, kuriame nacionalinių sienų klausimas ir pasidalijimas į „mus“ ir „juos“ staiga įgavo globalų mastą.

Aleš Debeljak, „Mano Balkanų mokytojas“ (2004)

 ***

D. Kišas padarė didžiulę įtaką ne tik buvusios Jugoslavijos, bet ir visos Europos literatūrai – ir kaip rašytojas, ir kaip viešasis intelektualas. Buvusios Jugoslavijos šalyse turbūt nerasime pradedančiojo rašytojo, kuris nebūtų perskaitęs kultinių „Patarimų jaunam rašytojui“. Viename interviu angliškam romano „Boriso Davidovičiaus kapas“ leidimui įvadą parašęs Josifas Brodskis yra pasakęs, kad anglakalbėje literatūroje galima jausti Kišo rašymo manierą. Kai anglų kritikai teigia, jog kai kurie rašytojai perėmę Vidurio Europos rašymo stilių, jie turi omenyje būtent Kišo braižą.

Vertėja Laima Masytė

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.