Alexander Brener, Barbara Schurz

Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos

vadovėlis / 2008 m. / ISBN 978-995-564-074-5 / 144 psl. / minkštais viršeliais / iš rusų k. vertė Darius Pocevičius / Dizainas: Black Dog

Apie autorių

Alexanderis Breneris – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas. A.Breneris – vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio chuliganizmo pavyzdžių.
1994 metais A.Breneris atliko performansą „Plagiatas”. Jis apsilankė Maskvos A.Puškino muziejuje, išvydo milijonus kainuojančią van Gogho drobę, puolė prieš ją ant kelių ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą, t.y. bandė apsišikti. Tokiu ironišku būdu menininkas viešai pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje”.
Tais pačiais metais A.Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!” Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B.Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, tuojau pat prisistatė milicija, kuri menininką sulaikė ir uždarė į daboklę. Paleistas A.Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė prasibrauti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir iteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.
Na, o 1997-ųjų pradžioje A.Breneris metė buržuaziniam pasauliui iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi”. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.
Štai kaip apie šį veiksmą kalba pats autorius kalėjime parašytoje knygoje „Apmyžtas pistoletas”: „Amsterdamo Stedelijko muziejuje priėjau prie išgarbstyto rusų modernisto K.Malevičiaus paveikslo. Kaip ilgai kapsčiausi iki šito paveikslėlio: iš Niujorko, per Paryžių, Berlyną ir Milaną! Baltame drobės fone aliejiniais dažais nutapytas baltas kryžius. Sveika, pretenzingoji rusų kultūrėle! Mano kišenėje guli žalių dažų balionėlis. Muziejaus salėje, kurioje kabo Malevičius, nė gyvos dvasios. Išsitraukiau balionėlį ir dažų čiurkšle ant balto paveikslo nupiešiau žalutėlį dolerio ženklą: prikaliau prie kryžiaus dolerį, kaip Jėzų. Tuo metu savęs jau nelaikiau dailininku ir niekinau contemporary art .. Kas yra šiuolaikinis menas? Kaip sakytų Jeanas Genet, tai paprasčiausi tylūs pirsčiojimai svetainėje, kurioje susirinko svečiai, pasidabinę smokingais ir dekolte. Tie ponai apsimeta, kad nieko neįvyko, nors patalpoje tvyro baisi smarvė. Ką gi, persti reikia! Bet taip, kad visa svetainė driokstelėtų! Kad visi užsispaustų nosis ir akimirksniu dingtų laukan! Kad taurės imtų skimbčioti! O šiuolaikinis menas perdžia be garso, be garselio. Tad aš nenoriu būti šiuolaikinis vizualinis menininkas, aš – politinis aktyvistas. Jea!”
Politinio aktyvisto A.Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A.Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, tuo pabrėždamas, kad konjuktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). A.Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais. Bet kartais tokiems išsišokėliams ima ir pasiseka.




Pasisekė ir rusų meno revoliucionieriui – beveik pusę metų atsėdėjęs Amsterdamo kaliūzėje, jis sutiko jauną merginą iš Austrijos, menininkę, mokančią rusų kalbą – slavistę, dirbančią Vienos meno akademijoje. Nuo to laiko tęsiasi audringa ir kūrybinga A.Brenerio ir B.Schurz meilė bei draugystė. Kartu jie išleido bent devynias anarchistinės kultūrologijos ir politologijos knygas, tarp jų grafiti studiją „Tatuiruotės kalėjimuose” (2000), politologinių esė rinkinį „Fašistinė planeta” (2002), revoliucinės poezijos rinktinę „Apelsinai Palestinai” (2002). Barbara tapo ne tik kūrybine bendradarbe, bet ir tikra kovų drauge – kartu jie surengė ne vieną šokiruojančią antimeninę ir antivalstybinę akciją. Ši porelė – dinamitas, akies mirksniu išsprogdinantis visus tradicinius mūsų supratimus apie valdžią, kultūrą ir meną.
O pirmasis kūrybinis porelės bandymas buvo knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999). Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Turbūt daug ką praleidome. Užtat įgavome velniškos patirties: įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai. Rašėme šią knygutę. Tai yra mylėjome, maištavome ir analizavome. Ko daugiau iš žmogaus norėti?”
Ką gi, brangieji, iš jūsų nenorime nieko – knyga iš tiesų pavyko. A.Breneris ir B.Schurz parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Nežinai, ką daryti, – pasiskaityk „Ką daryti?” ir sužinosi!
Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią. O ką reiškia ši „kova prieš valdžią”? Autoriai atsako: „Tokių subjektų, vienas iš kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, realybėje paprasčiausiai nėra. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kažkas, kas kovoja prieš kažką kitą pačiuose mumyse”. Štai šis pasipriešinimo valdžiai apibrėžimas – pats svarbiausias. Jis teigia: kovodamas prieš valdžią, pirmiausia tu turi kovoti prieš valdžią savyje!
Apie šią autorių porelę ir jų knygą galima būtų pasakoti be galo daug, bet geriau už juos pačius nepasakys niekas. Todėl pateikiu ištisą ištrauką iš knygos „Murmančios tautos” (1999), kuri kuo puikiausiai apibūdina visą A.Brenerio ir B.Schurz mąstymo būdą bei idėjas:
„Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Tonis Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės vietos statusą. Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas.
Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S.Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luiso Ferdinando Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsim ar nesukekšėsim – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai. Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai, kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai, kaip Jeffas Kuntzas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie, tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti! Paskęsti joje irgi oi kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!”

Ištraukos

Nepakantumas valstybei

Michelio Foucault atminimui

Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius. Mes juos vadiname anarchistais, nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams. Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose. Jų poelgiai, kartais gana prieštaringi ir nepanašūs vienas į kitą, yra aiškiai bendri tipologiškai. Visų pirma, šie žmonės kovodami neieško kokio nors pagrindinio priešo arba centrinio niekadėjų štabo, kurį reiktų sunaikinti, jie stengiasi pasipriešinti tam konkrečiam varžovui, kurį tuo metu mato sau prieš akis. Jie kovoja betarpiškai ir tiesiogiai, nes kritikuoja ir griauna tuos valdžios institutus ir mechanizmus, kurie įtakoja žmones čia ir dabar. Problemos sprendimo jie neatideda ateičiai (nelaukia būsimos revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ar klasių kovos protrūkio), nes įsitikinę, jog šiandien smogtas smūgis ir yra tikroji jų kova ir lemiamas veiksmas.



Šiuolaikinė pasipriešinimo teorija išskiria tris principines kovos formas: 1) kova prieš viešpatavimą (etninį, religinį arba socialinį); 2) kova prieš eksploataciją (kuri atskiria individą nuo jo darbo produktų); 3) kova prieš prievartinį subjekto identifikavimą (kitais žodžiais tariant, prieš valdžios siekį prievartos būdu identifikuoti individus ir taip juos pajungti savo valiai). Istorijos eigoje šios trys formos gyvavo kartu arba atskirai, tačiau konkrečiu istoriniu periodu viena iš jų visada dominavo. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, kapitalistinių santykių suklestėjimo epochoje pirmoje vietoje buvo kova prieš eksploataciją. O šiandien vis svarbesnė ir aktualesnė tampa kova prieš prievartinę subjektyvaciją, prieš individų pavergimą valdžiai vykdant reprezentavimo politiką ir identifikavimo strategijas (nors kitos dvi kovos formos ne tik neišnyko, bet ir išliko tokios pat reikšmingos). Kovos prieš subjektyvaciją svarbos priežastis slypi istoriniame fakte, kuris liudija, kad jau nuo XVI amžiaus ėmė nuosekliai vystytis ir ištobulėjo svarbiausias politinės valdžios tipas – valstybė. Valstybė laikoma tokia politinės valdžios forma, kuri ignoruoja atskirų individų interesus ir atsižvelgia tik į didelių gyventojų grupių, sluoksnių ir socialinių klasių siekius. Tačiau tai ne visai tiesa. Valstybinė valdžia tokia stipri ir visaapimanti vien dėl to, kad ji vienu metu yra ir individuali ir totali. Kontroliuojami visi: ir žmonių masės, ir atskiri žmonės. Kaip pažymėjo Foucault, šiuolaikinė valstybė daug valdymo technologijų perėmė iš krikščioniškosios ganytojiškos tradicijos. Valstybė, kaip ir bažnytinė ganytojiška valdžia, veda pilietį „už rankos” visą jo gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, „viskuo aprūpina” jo egzistenciją: asmeniniu saugumu, nuosavybės neliečiamybe, draudimu, vaikų išsilavinimu, medicina, profesija, pensija ir t.t., ir pan.



Kaip ir ganytojiška valdžia, valstybė vykdo savo valdžią per „pažinimą”: ji „pažįsta” žmonių mintis ir jausmus, jų troškimus ir baimes. Šis pažinimas ganytojiškoje veikloje buvo pasiekiamas pasitelkiant išpažinties mechanizmus ir kitas tiesos išgavimo formas. Valstybinė valdžia pasinaudoja šiomis istoriškai susiklosčiusiomis formomis ir sėkmingai pritaiko jas praktikoje į pagalbą pasitelkdama mokslinius, literatūrinius, meninius, medicininius ir kitokius diskursus. Ganytojiška valdžia geram krikščioniui žadėjo išsigelbėjimą kitame pasaulyje – kaip apdovanojimą už klusnumą šiame. Šiuolaikinė valstybinė valdžia lojaliam piliečiui žada sėkmę ir gerovę žemėje. Ganytojiška valdžia reikalavo būti nesavanaudžiu, jai netgi aukotis. Valstybinė valdžia dabar irgi bando įteigti piliečiui, kad ji daro viską piliečio ir jo palikuonių vardan, kad šie pratęstų gyvenimą šiame pasaulyje.
Šiandien iškyla svarbiausias politinis, etinis, socialinis ir filosofinis uždavinys – išlaisvinti individą nuo valstybės ir tų individualizacijos tipų, kuriuos valstybė per jėgą primeta žmogui. Išlaisvinti individą nuo melagingų identifikavimų (pagal lytį, profesiją, tautybę, mentalitetą), nuo vegetavimo valstybinių institucijų ir jos ideologijos pavėsyje. Anarchistai – štai tie šiuolaikinės visuomenės nariai, kurių visos mintys ir veiksmai skirti tokiai išlaisvinimo idėjai, kurie įsijungia į kovą už tokį išlaisvinimą visur, kur tik jie gyvena. Bravo!


Reikalavimai valdžiai

Kita pasipriešinimo technologija: teikti valdžiai įžūlius ir ultimatyvius reikalavimus. Pavyzdžiui, 1995 metais grupė Paryžiaus intelektualų paskelbė memorandumą, kuriame iškėlė neatidėliotinus reikalavimus vyriausybei: mokėti deramas algas (ar tiesiog kasmėnesines pinigų sumas) visiems Prancūzijos gyventojams – nepriklausomai nuo to, dirba jie ar ne. Šio reikalavimo vyriausybiniai organai nepatenkino ir, iš visko sprendžiant, net rimtai nesvarstė, tačiau tiesiog sunku pervertinti tokios iniciatyvos reikšmę.


„Būkim realistai – reikalaukim neįmanomo!” Che

Iš tikrųjų būtina bombarduoti valdžią nuolatiniais ekonominiais, politiniais ir kultūriniais reikalavimais: reikalauti nemokamo visuomeninio transporto, nemokamos duonos visiems gyventojams, nemokamų knygų knygynuose, vyriausybės darbo ataskaitų televizijoje, kasdienių pietų vargšams, dalinamų Ministrų tarybos rūmuose, viešųjų tualetų, pastatytų priešais parlamento pastatą... Kuo daugiau tokių reikalavimų, tuo geriau; kuo jie radikalesni, tuo būtinesni. Puiku, jei juos sustiprins demonstracijos ir streikai, akmenys į policijos nuovadą ir baldų salono nusiaubimas... Reikalaukit ne neįmanomo, reikalaukit būtino!


Bado streikas

Bado streiką kaip radikalaus protesto ir pasipriešinimo būdą skelbia daugelis: kaliniai kalėjimuose, jų bičiuliai ir bendraminčiai laisvėje, tautinių mažumų atstovai, politiniai ir religiniai disidentai, kovotojai už žmogaus teises ir menininkai ekstremistai. Bado streikas beveik visada reiškia kraštutinę konfrontaciją tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir valstybės. Bado streikas – tam tikra kraštutinė parodomojo protesto riba, jo maksimumas. Bado streikas – tai atskiro žmogaus pergalės prieš dominuojančią kultūrą ir kartu prieš gamtą viršūnė, iššūkis pasauliui parodant visišką individo savitvardą. Pavyzdžiui, bado streikas kalėjime dažniausiai parodo kalinio nepaklusnumą ir vidinę nepriklausomybę visiškos nelaisvės ir primesto režimo sąlygomis. Kalinys pademonstruoja, kad jo kūnas – tai vientisa laisva zona, pati sau diktuojanti įsakus ir atsiribojanti nuo neteisingų bendrų įstatymų.


33 metų RAF narys Holgeris Meinsas,
1974 m. numarinęs save badu Vokietijos kalėjime

Tuo pat metu bado streikas – tai aštri metafora, išreiškianti absoliučią kultūros pergalę prieš atskirą žmogų su „natūraliais” jo poreikiais valgyti ir gerti. Šiuo atveju kultūra reikalauja atsisakyti natūralių poreikių ir elementaraus egzistencijos palaikymo vardan griežto imperatyvo, kuris svarbesnis už viską, netgi už gyvybę. Badaujant, kaip ir laikantis kitų griežtos askezės formų, pasikeičia visas žmogaus elgesį reguliuojantis mechanizmas. Lėtas savižudiškas badavimas – tai paskutinis taškas kūno istorijoje, parašytoje plataus sociopolitinio konteksto knygoje. Religinis krikščionių vienuolio pasninkas – tai visai kas kita, negu RAF narių bado streikas Stammheimo kalėjime, tačiau, iš kitos pusės, šie abu reiškiniai turi tamprų istorinį ryšį.


Demonstracija

Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena iš akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai kelia asociacijas su marksizmo istorija, klasių kovos ir darbininkų judėjimo istorija. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta. Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandieninis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus” ir „specifinis”, jis yra „universalaus” dogmatiško „revoliucionieriaus” priešybė.


JAV prezidento George’o Busho vizitas Lietuvoje 2002.11.23

Demonstracija – tai protesto būdas, kurį valdžia ypač lengvai aproprijuoja ir išnaudoja savo tikslams. Valdžia jau seniai manipuliuoja šia konservatyvia pasipriešinimo technologija. Užtenka prisiminti, kaip „darbininkų demonstracijas” išnaudojo Stalinas, kaip SSRS jos tapo parankiu valdžios instrumentu ir valdžios reprezentavimo metodu.
Iš kitos pusės, demonstracija dažnai būna tik pasipriešinimo imitacija, fikcija, pateikta kaip realybė. 1998 metų gegužės mėnesį menininkų grupė Maskvoje surengė demonstraciją 1968-ųjų Paryžiaus Gegužės garbei. Šią demonstraciją palaikė dabartinis Europos parlameno narys Danielis Cohn-Benditas – 1968-ųjų oportunistas ir renegatas. Rusų menininkai buvo sužavėti tuo palaikymu ir Danielio Cohn-Bendito sveikinimus vertino kaip svarbiausią akcijos pasiekimą. Fuck you! Savo skaitytojams ne tik nerekomenduojame dalyvauti panašiose demonstracijose, bet ir kviečiame joms visaip trukdyti. Tokius demonstrantus apmėtykit supuvusiais kiaušiniais! Tuojau pat pasiųskite juos kebenifeni!
Demonstracija kartu lieka pačia masiškiausia protesto forma. Sunku pervertinti jos potencialą politinėje kovoje. Demonstracijos Irane virto revoliucija prieš šacho režimą. Prancūzijos nelegalų judėjimas „Sans-papiers” nuo 1995 metų surengė daugybę pavykusių demonstracijų prieš emigrantų diskriminavimą. Darbininkų judėjimas Meksikoje iki šiol naudoja demonstracijas konfrontuojant su vyriausybe, kovojant prieš neoliberalizmo politiką.
Nuraukime kiaušus dviveidystei!


Gatvės neramumai

Gatvės neramumai gali būti masiški ir individualūs. Praeinant pro vitriną sviesti į ja plaktuką. Išsvaidyti gatvės dailininkų molbertus. Sustabdyti eismo judėjimą gatvėje. Apvogti pyraginę iki paskutinio duonos kąsnio. važiuojamoje dalyje suorganizuoti nedidelį karnavalą. Surengti improvizuotą demonstraciją. Sušaukti mitingą. Išrėžti praeiviams politinę kalbą. Užmėtyti banko pastatą šūdais. Parodyti masinį striptizą. Išmėtyti pro balkoną pinigus. Apsimesti psichinių ligonių gauja. Išprovokuoti mokinukus garsiam skandalui parke.
Gaila, bet visi šie linksmi ir drąsuoliški metodai nebeveikia. tačiau nereikia pulti neviltin: veikite, improvizuokite.

Devintas istorinis komentaras

Italijos didmiesčiuose 8-ajame dešimtmetyje buvo neramu. Visuomenės pakraščiuose kilo drėgnos pyzdos nepasitenkinimo ir lipnaus bybio neapykantos banga. Jaunimo judėjimo avangarde purvinomis kojomis žengė „miesto indėnai” – „I n d i a n i M e t r o p o l i t a n i”.


„Indiani Metropolitani” nariai 1977 m.

Jie aktyviai kovėsi prieš kapitalistinę smegenų plovimo mašiną ir priešinosi moraliniam jaunimo išgvėrimui. Veiksmas vyko trikampyje Roma – Bolonė – Milanas. Socialinės revoliucijos ir klasių kovos metodus „Miesto indėnai” siejo su avangardinėmis estetinio maišto technikomis. Vienas pagrindinių „indėnų” šūkių buvo: „Kiekvienas iš minios nori tapti avangardistu!” Jie paišė grafiti, kuriuose parodijavo valdžios šūkių beprasmybę, buržujų logiką pateikdami kaip visišką abrakadabrą. Jie kikeno į šlykščius veidus švarutėliams kaklaraiščiuotiems Milano biznesmenams. Kiauras dienas ir naktis jie tūsinosi savo smirdinčiame andergraunde ir kūrė grandiozinius gatvės peštynių planus.
Kur jūs dabar, pašėlę „miesto indėnai”, kokiuose supistuose rezervatuose?


Tiesioginis susidūrimas, konfliktas

Mes skelbiame tiesioginį susidūrimą. Tik betarpiški fiziniai kontaktai gali pakeisti šį pasaulį į gerą pusę. Apkabinti tą, kuris nekenčia glėbesčiuotis. Pabučiuoti tą, kuris kaip nuodų bijo bučinio. (Visa tai, žinoma, traktuojant kaip politinius santykius.) Griebti už šiknos tą, kuris mano, kad jo šikna – tai Dievo namai. Štai kaip reikia elgtis.
Tiesioginis susidūrimas reiškia neužmaskuotą konfliktą. Konfliktai, kaip žinia, būna įvairios prigimties. Hipertrofuotai antagonistinėje visuomenėje už paprastą gatvės klausimą „Kiek valandų?” duoda į snukį ir pasiunčia na chuj. Politiškai korektiškoje visuomenėje atsakymas į šį klausimą palydimas veismainiškai mandagia šypsena. Konfliktas, mūsų supratimu, yra būtinas, nes jo metu pripažįstami skirtumai ir antagonizmai, kurie dažnai užglaistomi dialogais ir svarstymais. Konfliktas nesiekia melagingo konsensuso, jis reikalauja diskretiško kultūros proceso. Konfliktas pažeidžia ritualizuotus normatyvinius visuomenės ryšius, kad aptiktų juos reguliuojančius represijų mechanizmus.
Tiesioginis susidūrimas: aptikti ir lyg peiliu atverti dirbtinai užglaistytas arba tabu paskelbtas prieštaravimų, skirtumų ir neatitikimų zonas. Mūsų tikslas – aštriais dėmesio pirštais negyvai užkutenti abejingumą ir išsisukinėjimą.


Šaudyti iš laidynės, mėtytis akmenimis, mojuoti kumščiais

Argi būtina kaip nors komentuoti šias (ir panašias) technologijas? Atvirai sakant, mums nusibodo apie visą tai pliurpti, velniškai nusibodo.
Dabar turime pareikšti tiesiai: rašyto žodžio nemylime ir juo nepasitikime. Rašydami šią knygą įsitikinome, kad aprašyti pasipriešinimo – neįmanoma. Pasipriešinimas iš principo priešinasi naratyvui apie pasipriešinimą. Esmė ta, kad pasipriešinimo dalyvis (jei jis priešinasi iš tikro, o ne tik imituoja) nieko nepamėgdžioja, jis identifikuojasi su vaisinga akimirkos laisve, su pačiu savimi ir kūrybos aktu. Šaudyti iš laidynės tiesiog nuostabu, nes pasaulis to nenori, pasaulis bijo. Bet jei šaudyti iš laidynės reiškia įsijungti į reproduktyvias ir imitacines struktūras, vadinasi, toks šaulys priklauso valdžiai. Nesvarbu, ar ji marksizmo valdžia, ar struktūralizmo valdžia, ar anachronizmo valdžia. ar tamsos karalystės valdžia. Šaudyti iš laidynės – reiškia pajusti ir pergyventi realaus jaudulio kupiną akimirką, ir nieko daugiau. Visa kita – tik didesnė ar mažesnė proto pisliava.


Kikenti iš šios knygos

Kikenkit iš šios knygos! Chi chi chi! Chi chi chi! Chi chi chi!
Chi chi cha cha! Chi chi cha cha!
Chi chi cha cha! Chi cho cha chi!
Beje, paverkti iš jos irgi į naudą.
Ir apskritai: imkite ir nebepasitikėkite jokia teorija! Vieną kartą ir visiems laikams!


Šios knygos autorius kvietė į ringą Rusijos prezidentą už tai, kad šis pradėjo karą Čečėnijoje.
Kvietė labai rimtai, tačiau dar rimčiau jį suėmė saugumas


Versta iš: А.Бренер, Б. Шурц „Что делать? 54 технологии культурного сопротивления отношениям власти в эпоху позднего капитализма”. М.: Гилея, 1999.