Nemirtingas alkoholinės prozos šedevras. Autoriaus prototipas – intelektualus girtuoklis ir liaudies filosofas Venička, nubudęs nežinia kokioj laiptinėj ir kamuojamas baisių pagirių, – sėda į elektrinį traukinį Maskva–Petuškai, kad aplankytų mylimąją ir trejų metukų sūnelį, kuris jau pažįsta raidę „J“. Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį.

 „Tai ne gėrimas – tai sferų muzika. Kas nuostabiausia pasaulyje? – Kova už žmonijos išlaisvinimą. O dar nuostabiau – štai kas (rašykite):

 „Žigulinis“ alus 100 g

Šampūnas „Sadko – turtingas svetys“  30 g

Rezolis nuo pleiskanų 70 g

Klijai BF 12 g

Stabdžių skystis 35 g

Dezinfekcinis insekticidas smulkiems vabzdžiams naikinti  20 g

Visa tai savaitei užpilama ant cigarų tabako – ir patiekiama į stalą.“

 Venediktas Jerofejevas (1938–1990) – Rusijos rašytojas, vienas iš andergraundinio postmodernizmo pradininkų. Gimė Murmansko srities kaimelyje „Neva-2“. Tėvas buvo represuotas ir išsiųstas į lagerius, tad Venička augo vaikų namuose. Aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Ėmė studijuoti filologiją Maskvos valstybiniame universitete, bet netrukus buvo pašalintas už paskaitų nelankymą. Dėl tos pačios priežasties buvo išmestas iš dar trijų aukštųjų mokyklų.

 Per 1958–1975 m. pakeitė 12 profesijų: dirbo mūrininku, tinkuotoju, pagalbiniu darbininku, bibliotekininku, stiklo taros supirkėju, milicijos budinčiuoju, kūriku, laborantu, kelių darbininku...  Visą laiką rašė. Dar būdamas 17-os, parašė veržlius ir energingus „Psichopato užrašus“, kurie išleisti tik 1995-aisiais. 1962 m. sukūrė filosofinio žanro apysaką „Geroji žinia“, 1970 m. – poemą „Maskva–Petuškai“, 1973 m. – esė rinkinį „Vasilijus Rozanovas ekscentriko akimis“, 1985 m. – pjesę „Valpurgijos naktis, arba Komandoro žingsniai“, 1988 m. – koliažą „Mano mažoji leninijana“. Po mirties atskira knyga, pavadinta „Nenaudinga iškasena“, buvo išleistos jo užrašų knygelės. Pats autorius sakėsi 1972 m. parašęs romaną „Šostakovičius“, tačiau buvęs apvogtas elektriniame traukinyje – rankraštį kažkas nušvilpęs kartu su dviem neaiškaus gėralo buteliais.

1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengtas šios V. Jerofejevo knygos leidimas buvo išverstas iš 1989-aisiais V. Muravjovo suredaguotos ir sutrumpintos originalo versijos. Be to, vertimas buvo nuosekliai išcenzūruotas keiksmažodžius pakeičiant sunkiai suvokiamais trumpiniais. Šiame – 2011 m. leidime – pateiktas naujas Dalios Saukaitytės vertimas iš rankraščio originalo, kuris 1973-iaisias buvo publikuotas Jeruzalėje leistame žurnale „Ami“, o 2004 m. Maskvoje perleistas leidėjo Igorio Zacharovo.