Vizijų romanas rašytas 1985-2006 m.

Ištraukos

...Aš myliu tave ir tavęs ieškau laiko ir erdvės properšose, ieškau po lova, už durų skambučio, atsidarinėdamas spintos duris, tučia pat, matyt, čia pat, kitaip aš taip nešokinėčiau nuo vienos vietos į kitą, o mano lūpos sausos, o akys dega sausai ir nenori ašarų, gal dėlto šlapios tik pagalvės... aš ieškau meilės, ieškau mylimosios, o randu visai kitus, kitokius dalykus. Sofa ne tokia, jos kinietiški apmušalai blėsta, lemputė paluby yra palaiminta lemputė, nes ji kažkada švietė ar kada nors švies virš tavo galvutės, mums geriant vyną ir ir rūkant gerus cigarus, ilgai rūkant ir klausantis muzikos. Bet kol kas man nei vynas, nei hašišas didesnės naudos neduoda, tik įsižiūriu į savo kambarį ir ne tave čia matau, o matau šiek tiek žvėrių.... Juos tereikia stebėti, žiūrėti laisvu žvilgsniu, matyti jų elgesį ir nesijaudinti. Jie įvairūs ir viską daro ir žinoma liptų užuolaidomis...
... Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantiems įsitikinimams, nėra ilgas procesas ... Tai nutinka labai spėriai, ir bekrentant į makaulę įkrenta užmarštis. O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina. Pasiekęs žemę jau nebeatsimeni, ar esi išmestas, ištėkštas, ar pasiųstas... Pakeliui tik didelės žuvys. Padangėse jų apstu ...
... Galiausiai tas tik juokinga, Lolita, aš kvatojuosi net susiriesdamas – juk nieko nėra – Nieko Nėra – NIEKO NĖRA – ir šis aulas, ir šis pulkas tik apykvailis sapnas, iš kurio galiu ištrūkti, gerai pasipurtęs. Kvatojuos visų šauniųjų uniformų nuostabai ir pasipiktinimui – juk jie patys nežino, kad jų nėra, o stultitia sancta! – ir juokdamasis girdžiu, o gal tik tariuosi išgirdęs tavo, Lolita, krištolinio juoko atgarsį, Lolita, Lolita, o aš per musulmoniškos naktinės šventės laužus, jų dūmus ir giesmes vedu, vežu į hauptvachtą kareivį, Mohamadą Ali, kareivis prašo paskutinės malonės...
.... Aš net nežinau, Lolita, kas tu. Gal tu esi antroji mano monologų pusė, jų vidurys, ruhige Mitte in meinen Monologen, mano paties fantazmas, projekcija... o gal aš – tavo vaizdinys, bet nėra skirtumo, jokio skirtumo, arba aš einu iš proto arba iš tiesų viskas buvo taip, kaip ir buvo lemta. Mes pasimetėme liūdnoje Kosmoso begalybėje, mano mergaite, mes pasmerkti amžinajam skaudėjimui ir klajonei po ją, mes esame varganos, žėrinčios Fajetono skeveldros...

Apie autorių

Gintaras Beresnevičius (1961– 2006) rašytojas, religijos tyrinėtojas, vienas ryškiausių ir originaliausių XXI a. pradžios lietuvių mąstytojų.

Atsiliepimai apie knygą

Ankstyvas Gintaro romanas, taisytas, perrašinėtas, nebaigtas. Itin fantasmagoriškas, pilnas keisčiausių transformacijų, įvaizdžių, metaforų. Sakyčiau, kai kuo įdomesnis už „Paruziją“. Laisvesnis, drąsesnis, vientisesnis savo absoliučiu nevientisumu bei anarchišku teksto struktūravimo principu. Tai paprasčiausias intelektualo bei fantazieriaus žaidimas, tačiau nepaprastas, nes nepaprasti buvo autoriaus intelektas bei fantazija. Nebus čia nei siužeto, nei veikėjų, nieko nebus. Bus gaivališkas, skaitytoją nusinešantis tekstas.

Kęstutis Navakas, „Nemunas“

Romanas, kurtas „sąmonės srauto technika“, yra visiškai nuoseklus ir motyvuotas kosmogoninių mitų, archetipinių vaizdinių, kultūrologinių apmąstymų logikos. Tiesa, jo (romano) baigtis – šiek tiek retoriška, neaiški, atvira: visus pragaro ratus apsukę ir beveik gavę „Nebūties šansą“ veikėjai skaito „katakombų brolių“ laišką... Ar įmanoma grįžti praeitin ir pakeisti pasaulio dabartį? Save? Skaitykime ir svarstykime.

Gitana Gugevičiūtė, „Klaipėda“