Ana Politkovskaja

Rusijos dienoraštis

2008 m. / ISBN 978-995-564-048-6 / 376 psl. / kietais viršeliais / Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė / Dizainas: Daumantas Každailis ir Ieva Každailienė

„Rusijos dienoraštis“ – paskutinė žurnalistės, už savo veiklą sumokėjusios gyvybe, knyga. Tai demokratijos mirties, korupcijos įsigalėjimo, valdžios nebaudžiamumo ir „mažų“ žmonių tragedijų Rusijoje metraštis. Padėtį savo tėvynėje autorė aprašo atvirai, nė nesistengdama išlikti politiškai korektiška – skaudžių priekaištų sulaukia ne tik aukščiausią ciniškumo ribą pasiekę šiandieniniai Rusijos galingieji, bet ir mieguisti, į vidines intrigas nugrimzdę demokratai. Ana Politkovskaja nebesulaukė šios knygos, ji buvo išleista angliškai 2007 m., jau po autorės mirties. „Rusijos dienoraštis“ ironišku tonu, netgi su juodo humoro intonacijomis negailestingai kalba apie iki šiol Rusijoje tebevykstančią dramą.

Ana Politkovskaja (1958–2006) gimė Niujorke, ukrainiečių diplomatų, dirbusių Jungtinių Tautų atstovybėje, šeimoje. Ji baigė žurnalistikos studijas Maskvos universitete, vėliau dirbo laikraščiuose Izvestija, Obščiaja gazeta ir Novaja gazeta. Ana Politkovskaja tyrė žmogaus teisių pažeidimus bei kankinimus Čečėnijoje, kaupė informaciją apie neteisėtus Rusijos kareivių ir karinės žvalgybos veiksmus, padėdavo žuvusių karių motinoms teismuose. Per įkaitų dramą Maskvos teatre „Nord Ost“ 2002 m. vedė derybas su čečėnų kovotojais. Kaltino Putiną ciniška ir melaginga politika, sovietinio stiliaus diktatūra. Aną Politkovskają bandyta nunuodyti 2004 m. skrydžio iš Rostovo prie Dono į Breslaną metu.

Ana Politkovskaja buvo ir išliks pilietinės drąsos bei žurnalisto sąžiningumo etalonas. Ji laikė save šių laikų disidente. Ana teigė rašanti tam, kad žmonės išgirstų tikrąją, o ne daugumos Rusijos televizijos kanalų ir laikraščių skelbiamą Kremliui palankią „tiesą“. „Žurnalisto pareiga – rašyti apie tai, ką jis mato tikrovėje“, teigė Ana Politkovskaja. Ji nenustojo rašyti apie tai, ką matė, todėl 2006 m. spalio 17 d. buvo nužudyta dviem šūviais į galvą namo, kuriame gyveno Maskvoje, lifte.

Nuorodos

• knygos ištrauka - l. rytas

Ištraukos

Čečėnijoje prasidėjo eiliniai Putino skirtojo prezidento rinkimai. Nereikia nė sakyti, kad Kremliaus kandidatas gaus balsų daugumą. Formaliai juo taps Alu Alchanovas, tačiau tikrasis vadovas čia yra pamišėlis 27-erių metų Ramzanas Kadyrovas, nužudytojo Alchanovo pirmtako, kuris savo laiku taip pat buvo išrinktas „balsų dauguma“, sūnus.
Kas tas Ramzanas? Pastaruosius pusantrų metų jis dirbo tėvo apsaugos komandoje. Po prezidento nužudymo jis ne tik nebuvo atleistas už klaidą – Putinas patikėjo jam už saugumą atsakingo Čečėnijos ministro pirmininko pavaduotojo pareigas. Dabar jam pavaldi milicija, įvairūs specialiųjų tarnybų padaliniai ir Čečėnijos OMON. Nors neturi jokio išsilavinimo, milicijoje gavo kapitono laipsnį. Tai išties keista, nes jis nėra milicijos pareigūnas, o kapitono laipsniui įgyti Rusijoje reikia aukštojo išsilavinimo. Šiaip ar taip, dabar Ramzanas turi teisę duoti nurodymus ir pulkininkams, ir generolams, ką jis, tiesą sakant, ir daro. O šie vykdo jo įsakymus, mat puikiai žino, kad Ramzanas yra Putino numylėtinis. Koks žmogus yra tas Ramzanas? Kokių savybių privalai turėti, kad taptum Putino numylėtiniu? Atrodo, didžiausias privalumas – paminti Čečėniją po padu ir lyg kokiam Azijos bėjui priversti visą respubliką mokėti duoklę.
Ramzaną retai kada pamatysi už Centorojaus, vieno nemaloniausių, nedraugiškiausių ir šlykščiausių Čečėnijos kaimų, kuriame knibždėte knibžda ginkluotų vyrų žudikų veidais, ribų. Visas kaimas – siauros, vingiuotos, dulkinos gatvelės, apsuptos didžiulių tvorų, už kurių gyvena Kadyrovo šeima, patikimiausių asmens sargybinių šeimos ir „prezidento saugumo tarnybų“ kariai. Prieš dvejus ar trejus metus tie Centorojaus kaimo gyventojai, kuriais Kadyrovas nepasitikėjo, buvo tiesiog išvaryti, o jų namai – atiduoti „saugumo tarnybų“ chuliganams. „Saugumo tarnybos“ veikia neteisėtai, bet nuolat aprūpinamos federalų ginkluote. Formaliai jos nepriklauso jokiai saugumo ministerijai, vadinasi, yra „neteisėta ginkluota struktūra“, mažai kuo tesiskirianti nuo Basajevo grupuočių, išskyrus tai, kad joms vadovauja Putino favoritas. Vadinasi, viskas gerai.
Kadyrovo vyrai dalyvauja susirėmimuose tarsi būtų Gynybos ministerijos kariai. Tarsi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai jie suima ir apklausia žmones, laiko įkalinę juos Centorojaus namų rūsiuose ir kaip tikri banditai kankina. Nė vienas prokuroras nesiima su tuo kovoti. Visa nutildyta. Jie puikiai žino, kad ten geriau nekišti nosies. Putino valia Centorojus atsidūrė anapus įstatymų. Taisyklės, galiojančios visiems, Ramzanui negalioja. Jis gali daryti ką panorėjęs, mat neva savo metodais kovoja su teroristais. Iš tiesų jis su niekuo nekovoja, o tiesiog plėšia ir grobia, vadindamas tai „kova su terorizmu“. Galima sakyti, kad Čečėnijos sostinė persikėlė į Ramzano valdas. Čia renkasi prorusiškai nusiteikę čečėnų valdininkai nusilenkti tuščiagarbiui išsigimėliui Ramzanui, kad ko nors išprašytų, arba kai yra kviečiami. Čia ateina visi, net ir pats Sergejus Abramovas, jaunas Čečėnijos ministras pirmininkas, kuris iš tikrųjų pavaldus Rusijos ministrui pirmininkui, o ne Ramzanui Kadyrovui. Vis dėlto visi nutarimai priimami Centorojuje. Būtent čia buvo priimtas ir sprendimas skirti Alchanovą prezidentu – štai jis ir prezidentas.
Ramzanas retai kada vyksta į Grozną, mat bijo, kad gali būti nužudytas, nors kelionė trunka vos pusantros valandos. Štai kodėl Centorojus tapo panašus į tvirtovę su apsaugine „filtravimo“ sistema – visai kaip Kremliuje: vienas po kito stūkso pasų kontrolės postai. Juos visus praėjusi atsidūriau ten, ką mane supę ginkluoti vyrai pavadino „svečių namais“. Praleidau juose šešias ar septynias valandas. Atėjo vakaras, t. y. metas, kai Čečėnijoje nebeverta gaišti laiko ieškant pastogės. Visi, kurie nori likti gyvi, jau seniai tūno savo irštvose.
– Kur Ramzanas? – pasiteiravau. Jis sutiko su manimi susitikti.
– Tuojau, tuojau, – sumurma svečių namų, o dabar ir mano apsaugininkas.
Šalia manęs nuolat yra koks nors žmogus. Vacha Visajevas prisistato esąs antro pagal dydį Čečėnijos miesto Gudermeso naujos naftos apdirbimo įmonės „Jugoilprodukt“ direktorius. Jis pasisiūlo man aprodyti svečių namus. Jie išties neprastai įrengti. Kieme stūkso fontanas, tiesa, šlykštus, bet, šiaip ar taip, vis dėlto fontanas. Atviroje terasoje su kolonomis – bambukiniai baldai. Didžiuodamasis Vacha parodo etiketes, kuriose nurodyta, kad jie buvo pagaminti Honkonge. Veikiausiai jis bus už juos sumokėjęs. Žmonės trokšta Ramzanui ką nors padovanoti, t. y. papirkti, mat visi puikiai atsimena, kad netoliese esančios Šali srities vadovas Achmedas Gutijevas nesumokėjo Ramzanui duoklės. Pats Gutijevas buvo pagrobtas ir kankinamas, o jo šeima privalėjo sumokėti 100 tūkst. dolerių išpirką. Netrukus Achmedas emigravo, o naujuoju Šali srities vadovu paskirtas dar vienas savižudis. Esu kadaise kalbėjusi su Gutijevu. Tąsyk jis man padarė jauno, perspektyvaus ir protingo žmogaus įspūdį. Jis gerbė Putiną ir buvo įsitikinęs, kad situacijoje, kai kovojama su vachabizmu, pasirinkti Ramzaną buvę teisinga. Svarstau, ar jis iki šiol taip pat tebemano.
Tačiau grįžkime prie Ramzano valdų. Priešais pagrindinį įėjimą – žalsvai pilkšvos spalvos marmurinis židinys. Dešinėje – sauna, sūkurinė vonia ir baseinas. Tačiau didžiausia pažiba – du didžiuliai miegamieji, kuriuose stovi stadiono dydžio lovos. Viena paklota mėlynai, kita – rausvai.
Visur masyvūs, tamsaus atspalvio slegiantys baldai, ant kurių kabo etiketės. Jose – akį rėžiantys tūkstančiai „užsienio valiuta“ (doleriais). Etiketės su kainomis kabo vonioje ant veidrodžio, ant unitazo, ant rankšluosčio pakabos. Atrodo, kad Centorojuje tai madinga. Ekskursija tęsiasi į kuklų ir tamsoką Ramzano darbo kabinetą, prisišliejusį prie vieno iš miegamųjų. Pagrindinė jo puošmena – dagestanietiško audimo kilimas, kuriame juodame fone pavaizduotas Achmedas chadži Kadyrovas su karakuline papacha. Jo veido išraiška atrodo angeliška, smakras kiek atkištas į priekį.
Sutemus apsuptas ginkluotų vyrų pasirodo pats Ramzanas. Ginkluotų vyrų pilna visur: kieme, balkone, kambariuose. Kai kurie jų kartkartėmis įsiterpia į mūsų pokalbį, svaidydami garsias ir šiurkščias pastabas. Ramzanas beregint išsidrebia fotelyje ir užsikelia koją ant kojos – jo pėda beveik ties mano veidu. Tačiau, atrodo, jam tai nė motais.
– Mes norime atkurti tvarką ne tik Čečėnijoje, bet ir visame Šiaurės Kaukaze, – pradeda kalbą Ramzanas. – Kad bet kada galėtume vykti į Stavropolį ar Leningradą. Kausimės bet kurioje Rusijos vietoje. Turiu leidimą veikti visame Šiaurės Kaukaze. Kovoti su banditais.
– Ką jūs vadinate banditais?
– Maschadovą, Basajevą ir panašius į juos.
– Manote, kad jūsų būrių misija – rasti Maschadovą ir Basajevą?
– Taip. Tai yra pagrindinis tikslas – juos sunaikinti.
– Iki šiol jūsų vardu būdavo vien naikinama ir šalinama. Ar jums neatrodo, kad jau pakanka karo?
– Žinoma, pakanka. Mums jau pasidavė septyni šimtai žmonių ir jie dabar gyvena normalų gyvenimą. Esame prašę ir kitų, kad baigtų beprasmiškai priešintis, bet jie ir toliau kovoja. Štai kodėl privalome juos sunaikinti. Štai šiandien sučiupome tris. Du jau sunaikinome. Vienas jų – svarbus emyras. Naško iš Doku Umarovo grupės. Ten jis buvo žymus žmogus. Šiaip ar taip, mes jį nužudėme. Ingušijoje. Jie ten visi ilsisi.
– Tačiau kas jums suteikė teisę apskritai ką nors žudyti? Bet ką Ingušijoje, jei formaliai priklausote Čečėnijos prezidento saugumo tarnybai?
– Mes turime visas teises. Šią operaciją įvykdėme drauge su Ingušijos FSB. Turime visus reikiamus leidimus. (Čia jau visiškas melas.)
– Šiuo metu Čečėnijos teritorijoje, be jūsų, dar veikia Kokijevo, Jamadajevo ir kiti būriai.
– Neturėtum šių būrių vadinti jų lyderių vardais.
– Kodėl ne? Ar ne per daug tų būrių?
– Na, kokie ten būriai? Čečėnijos OMON’ui priklauso vos trys šimtai žmonių, o kituose regionuose – nuo septynių iki aštuonių šimtų. Kokijevo laikas jau baigėsi. Jo vyrai – iš armijos. Jie netrukus bus išvesti.
– Kovo mėnesį, prieš perrenkant Putiną, jums pasidavė Ičkerijos gynybos ministras Chambijevas. Ką jis veikia dabar? Taip pat renka būrius?
– Gal norėtum, kad jį čia atvestų? Užtektų vieno mano žodžio, ir jis jau po akimirkos atsirastų čia.
– Ar ne per vėlu? Jis veikiausiai jau miega.
– Užteks mano žodžio, ir jis bus pažadintas. Mums jis reikalingas deryboms su banditais. Jie jį pažįsta. Jis ir anksčiau gerai pasitarnavo, pvz., derybose su Turlajevu. Gal norėtum, kad ir Turlajevą čia atvestų? (Šaa Turlajevas buvo Maschadovo apsaugos vadovas, bet sunkiai sužeistas taip pat pasidavė. Vėliau jam buvo amputuota koja.) Chambijevas vienas nesugebėtų surinkti būrio. Tik mes vieni turėsime būrių.
– Spaudoje Chambijevas tvirtino, kad jis yra išdavikas.
– Tai netiesa. Tai jie taip parašė. Joks jis ne išdavikas.
– Kaip pats įsivaizduotumėte Maschadovo pasidavimą: jis ateina pas jus ir sako: „Štai ir aš“?
– Taip.
– Bet jis gi negali to padaryti. Jūsų amžiaus skirtumas tikrai didžiulis. Palyginus su juo, jūs esate tik vaikėzas.
– Galbūt. Tačiau ar jis turi iš ko rinktis? Jei nepasirodys savo noru, atvarysime prievarta. Mes jį tikrai įkišime už grotų.
– Neseniai paskelbėte ultimatumą visiems, kurie iki šiol nepasidavė. Ar jis buvo skirtas ir Maschadovui?
– Ne, jis buvo skirtas šešiolikmečiams, septyniolikmečiams vaikėzams, kurie nieko geriau nematę. Suvilioti Maschadovo, jie išėjo į miškus. Jų motinos rauda ir manęs maldauja: „Ramzanai, padėkite mums susigrąžinti sūnus.“ Jos keikia Maschadovą. Tai ultimatumas moterims, jis ragina geriau prižiūrėti vaikus. Įsakiau moterims tučtuojau surasti savo vaikus, antraip tegu mūsų nekaltina... Tuos, kurie nepasiduos, privalėsime sunaikinti. Žinoma. Nėra kitos išeities.
– Tačiau galbūt atėjo laikas baigti naikinimus ir pradėti derybas?
– Su kuo?
– Su visais kovojančiais čečėnais.
– Su Maschadovu? Maschadovas čia – visiškas niekas. Niekas neklauso jo įsakymų. Pagrindinė figūra čia – Basajevas. Jis didis karys. Išmano, kaip kovoti. Jis yra geras strategas ir neblogas čečėnas. O Maschadovas – tik apgailėtinas, nieko nebepajėgiantis senukas. (Jis pratrūksta žvengti kaip arklys. Visi aplinkiniai seka jo pavyzdžiu.) Jis teturi vos porą berniukų. Galiu tai įrodyti. Aš viską užsirašau. Šiuo metu Maschadovas turi moterų. Pažįstu jas. Jos man guodėsi, esą jei atsisakysiančios, jas išsyk nudėtų. Jos neturėjo darbo, tad jis ir davė joms pinigų.
– Norite pasakyti, kad Maschadovas turi moterų batalioną?
– Ne. Mes jį sutriuškinome. Dabar jis turi jau kitų žmonių.
– Apie Maschadovą kalbate nepagarbiai, o apie Basajevą – su pagarba?
– Gerbiu Basajevą kaip karį. Jis nėra bailys. Meldžiu Alachą, kad jis suteiktų galimybę mudviem susikauti atviroje kovoje. Yra žmonių, svajojančių tapti prezidentais, kiti svajoja tapti pilotais, dar kiti – traktoristais, o mano svajonė – susikauti su Basajevu. Jo būriai prieš manuosius – be jokio įsikišimo. Man ir jam vadovaujant.
– O jei nugalėtų Basajevas?
– Nieku gyvu. Nugalėsiu aš. Mūšiuose aš nenugalimas.
– Čečėnijoje nemažai kalbama apie jūsų konkurenciją su Jamadajevais. (Broliais iš Gudermeso. Chalidas yra „Vieningosios Rusijos“ siųstas Valstybės Dūmos deputatas, o Salimas – Čečėnijos karo komendanto pavaduotojas. Jų valdžioje – galingi būriai. Manoma, kad Ramzanas dirba FSB, o Jamadajevai – Armijos vyriausiosios žvalgybos valdybos Centrinei direkcijai.)
– Nėra gerai, kai kas nors tampa mano konkurentu. Tai kenkia sveikatai.
– Kaip manote, kokios stipriausios jūsų savybės?
– Ką turi galvoje? Nesuprantu klausimo.
– Kuo jūs stiprus? Ir kuo silpnas?
– Manau, kad neturiu jokių silpnybių. Esu stiprus. Alu Alchanovas tapo prezidentu, nes man atrodė, kad jis stiprus, aš juo pasitikėjau šimtu procentų. Manote, kad tai nusprendė Kremlius? Žmonės renkasi. Pirmą kartą girdžiu, kad Kremlius apskritai čia ką nors sprendžia.
Keista, kad jis pats tai pasakė. Tiesa, jau po valandos Ramzanas pradėjo aiškinti, kad kaip tik Kremlius viską sprendžia, kad žmonės – tik paprasti galvijai ir kad po tėvo nužudymo Kremlius jam pasiūlė užimti Čečėnijos prezidento postą, bet jis atsisakęs, nes norėjęs kautis.
– Jei jūs paliktumėte mus ramybėje, mes, čečėnai, jau seniai būtume susivieniję.
– Ką turite galvoje, sakydamas „jūs“?
– Žurnalistus, kaip tu. Rusijos politikus. Jūs neleidžiate mums susitvarkyti. Jūs mus tik skaldote. Kiršinate čečėnus. Štai tu asmeniškai esi priešė. Tu blogiau nei Basajevas.
– O kas dar jūsų priešai?
– Aš neturiu priešų. Yra tik banditai, su kuriais privalau kovoti.
– Ar ketinate tapti Čečėnijos prezidentu?
– Ne.
– Ką labiausiai mėgstate daryti?
– Kovoti. Aš esu karys.
– Ar pats esate ką nors nužudęs?
– Ne. Aš tik duodu įsakymus.
– Tačiau jūs per jaunas, kad nuolat tik įsakinėtumėte. Kas nors ir jums turėtų įsakinėti.
– Tik mano tėvas. Daugiau niekas man nėra davęs įsakymų ir niekuomet neduos.
– Ar esate įsakęs žudyti?
– Taip.
– Argi tai ne siaubinga?
– Tai ne mano, o Alacho įsakymas. Pranašas yra skelbęs, kad vachabitai turi būti sunaikinti.
– Ar jis iš tiesų yra taip skelbęs? O kai nebeliks vachabitų, su kuo kovosite tuomet?
– Užsiimsiu bitininkyste. Aš ir dabar turiu bičių, dar – jaučių ir kovinių šunų.
– Ar jums negaila šunų, kai jie vienas kitą papjauna?
– Nė trupučio. Man tai patinka. Gerbiu savo šunį Tarzaną lyg žmogų. Jis – Kaukazo aviganis. Tai protingiausi šunys.
– O kas jums dar patinka? Šunys, bitės, kovos... ir?
– Man labai patinka moterys...
– Ar jūsų žmona tam neprieštarauja?
– Aš jai nesakau.
– Koks jūsų išsilavinimas?
– Aukštasis, teisininko. Jau netrukus jį įgysiu. Šiuo metu laikau egzaminus.
– Kokius egzaminus?
– Ką reiškia „kokius egzaminus“? Egzaminus ir tiek.
– Kaip vadinasi ta institucija, kurioje studijuojate?
– Tai Maskvos verslo instituto filialas. Gudermese. Teisės kolegija.
– Kokia jūsų specializacija?
– Teisė.
– Kokia teisė? Baudžiamoji? Civilinė?
– Neprisimenu. Kažkas man buvo užrašęs pavadinimą ant lapelio, bet pamiršau. Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko.
Tą pačią akimirką įvedamas buvęs Maschadovo apsaugos viršininkas, prezidento gvardijos majoras Šaa Turlajevas, kuriam suteikti Tautos pasididžiavimo ir Tautos didvyrio medaliai. Jis žilut žilutėlis 32-ejų metų vyras. Kairioji Turlajevo koja – iki šlaunies amputuota. Centorojuje jis laikomas įkaitu, bet neatrodo, kad būtų sumuštas ar kankintas. Vėliau pasirodo ir Mahometas Chambijevas. Mahometas su manimi kalbasi rusiškai, bet Šaa, atrodo, bus pamiršęs, kaip bendrauti su žurnalistais iš Rusijos. Ramzanas man praneša, esą jis rusiškai nemoka, tačiau vėliau žmonės, pažinoję Šaa, man papasakoja, kad jis puikiai kalba rusiškai.
Chambijevas atrodo įžūlus ir savimi patenkintas tipas, o Šaa – neramus, tačiau išdidus. Chambijevas be perstojo pritaria Ramzanui, o Šaa išdidžiai tyli. Štai jo žodžių vertimas: „Kovoju nuo 1991-ųjų. Iki 2003-ųjų dirbau Maschadovo asmens apsaugos skyriuje. Maschadovo nemačiau maždaug metus su puse. Mano koja sužeista jau pora metų. Jo būryje buvo ir gydytojas, ir operacinė. Galėjau pas jį ir likti, tačiau nebenorėjau dar prieš mane sužeidžiant, nes anksčiau mudu su Ramzanu kovėmės drauge. Ramzanas pasiuntė pas mane žmones iš mano kaimo, jie sakė: „Dėkis prie Ramzano. Jo kelias teisingas. Maschadovas silpnas. Jame – jokios jėgos. Jis liko vienas. Su juo – vos dvidešimt ar trisdešimt žmonių.“
– Ar jis turi moterų batalioną?
Šaa nieko neatsako. Nudelbęs akis tik papurto galvą. Ne visiškai aišku, ar tai reiškia taip, ar ne. Apskritai pokalbis padrikas ir ne itin mezgasi. Neilgai trukus įeina senyvo amžiaus žmogus su apvalia tiubeteika ir atsisėda Ramzanui iš dešinės. Kai vyras prisistato Nikolajumi Ivanovičiumi, visi nusiviepia, vadinasi, joks jis ne Nikolajus Ivanovičius. Ramzanas įsako jam versti į rusų kalbą Šaa žodžius. Netrukus paaiškėja, kad, Šaa pasakius porą ar trejetą žodžių, „Nikolajus Ivanovičius“ juos išplečia iki kelių sakinių – esą Šaa pripažįstantis Maschadovo karo pragaištingumą. Kai pasipiktinu tokia „interpretacija“, „Nikolajus Ivanovičius“ užsipuola mane tarsi nuo grandinės paleistas šuo ir pradeda įžeidinėti.
Niekas jo nesutramdo. Ramzanas patenkintas kikena. Juk vienas jo mėgstamiausių užsiėmimų – kiršinti žmones. Pasidaro aišku, kad jam, mėgstančiam šunų pjautynes, čia, prie šio stalo, lygių nėra. Pokalbis kaista. „Tu palaikai banditus“, „Tu esi Čečėnijos priešas“, „Tu turėsi už tai atsakyti“ – visa tai taikoma man. Ramzanas šūkčioja, strykčioja iš krėslo, o „Nikolajus Ivanovičius“ jį be perstojo kursto. Sėdime už didelio apvalaus stalo ir vaizdas vis labiau primena banditų susibūrimą. Ramzano elgesys darosi vis keistesnis, tarsi jis čia būtų vyriausias žmogus, nors iš tiesų yra jauniausias. Visiškai netinkamais momentais jis staiga pratrūksta juoku. Kasosi. Įsako sargybiniui pakasyti jam nugarą. Rangydamasis išsiriečia ir erzindamas nuolat svaido kvailus juokelius. Pamėginu kalbėti su Šaa, bet Ramzanui, atrodo, nepatinka, kad Šaa, o ne jam užduodama daugiau klausimų. Atrodo, laikas baigti. Užduodu paskutinį klausimą, į kurį vienintelį Šaa atsako pats:
– Kada buvote laimingiausias?
– Niekada.
Ramzanas ir dabar nesusilaiko neįsiterpęs:
– Ar žinai, kad Chambijevas balsavo už Putiną?
Chambijevas pritariamai linkteli, o jo veide – pašaipi melagio šypsena:
– Taip. Jis yra tvirtas žmogus ir Čečėnijoje nori įvesti tvarką.
– O ko trūksta, – klausiu Chambijevo, – kad Čečėnijoje būtų visiška tvarka?
– Tikrai nedaug. Jandarbijevas jau pašalintas. Jei dar pašalintų Berezovskį, Maschadovo vyrus, Zakajevą ir Udugovą, – štai tada ir būtų tvarka. Jie visi yra užsakovai. Basajevas vykdo jų valią. Basajevas nekovoja dėl čečėnų tautos.
– O jūs dėl ko kovojate ir gyvenate?
– Dėl savęs. Ir tautos.
– Kaip jai pasitarnausite?
– Kaip nuspręs Ramzanas.
– O kodėl Ramzanas turi nuspręsti?
– Tarp čečėnų jis yra pirmas asmuo. Ramzanas pažadėjo, kad tapsiu Laisvojo stiliaus imtynių federacijos prezidentu.
– Kiek jums metų?
– Greitai keturiasdešimt dveji.
– O ką manote apie tai, kad Ramzano žmonės pagrobė jūsų giminaičius, kad priverstų jus pasiduoti?
– Nesiskundžiu. Giminaičiai buvo kalti, todėl ir buvo pagrobti.
– Kuo jie nusikalto?
– Jie man nešiodavo kasetes ir duoną iš Maschadovo.
Ramzanas įžūliai kvatojasi. Patenkintas savimi lošteli atgal ir nuskuba žiūrėti savęs televizoriuje. Atrodo, jam tai itin patinka. Ramzanas komentuoja Putino eiseną: „Tikras gražuolis!“ Jam atrodo, kad Putinas vaikšto kaip tikras kalnų gyventojas. Už lango gili naktis. Čia darosi karšta ir pats metas man nešdintis. Ramzanas įsako nuvežti mane į Grozną. Už vairo sėdasi buvęs kovotojas iš Zakan Jurtos Musa, automobilyje dar du apsaugininkai. Sėdant į automobilį, man dingteli mintis, kad kur nors pakeliui tamsoje – aplinkui visur pilna kontrolės punktų – mane būtinai nužudys. Tačiau buvęs kovotojas iš Zakan Jurtos, atrodo, tik ir laukė, kad šalia nebeliktų Ramzano. Pasirodo, jam neapsakomai knietėjo atverti širdį, ir jis pradėjo pasakoti man savo gyvenimo istoriją – kaip kadaise buvęs kovotojas, kodėl prisidėjęs prie Ramzano. Tada suvokiau, kad jis tikrai manęs nenužudys. Buvęs kovotojas tiesiog labai nori, kad pasaulis išgirstų jo istoriją.
*
Visa tai supratau, bet atsisėdusi pratrūkau verkti iš baimės ir pasibjaurėjimo.
– Neverk, – ramino mane kovotojas iš Zakan Jurtos. – Tu gi stipri.
Kai visi argumentai išseko, o Centorojuje žodžio prasmės jie nesupranta, – viena, kas liko, – tai ašaros. Nevilties ašaros, kad apskritai kas nors panašaus gali atsitikti, kad dėl istorijos užgaidos iš visų buvo iškeltas būtent Ramzanas Kadyrovas. Jo rankose išties didžiulė valdžia, bet jis valdo pagal savo supratimą ir galimybes. Joks žmogus Centorojuje neišdrįso jo sutramdyti.
Ramzanui Kadyrovui iš Kremliaus paskambino „Vladislovas Jurevičius“ – kitaip tariant, Putino administracijos pavaduotojas Vladislovas Surkovas. Tik tada Ramzanas nustojo maivęsis, kasęsis, šūkaliojęs ir springęs juoku.
Tai sena ne sykį pasikartojusi istorija: Kremlius pats užaugina drakoną ir suvokia, jog jį reikia maitinti, kad tik šis nelaidytų ugnies. Visiškas Rusijos saugumo tarnybų pralaimėjimas Čečėnijoje, kurį jos mėgina pristatyti kaip pergalę ir „taikaus gyvenimo atkūrimą“. Tačiau kaip Čečėnijos žmonės? Tai jiems tenka gyventi su drakonu. Iš pradžių Kremlius pasistengė čečėnams parodyti, jog priešintis Putinui beprasmiška. Ir tai daugiau ar mažiau buvo veiksminga: dauguma jų pasidavė. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir likusioji šalies dalis.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė