SLEMAS – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, tikras šiuolaikinis literatūrinis avangardas. SLEMAS – tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – poezijos atlikėjai nevengiantys literatūrinės subversijos, aštrios socialinės tematikos.

SLEMO judėjimas prasidėjo vos prieš keletą metų, o šiandien Vilniuje SLEMO skaitymai-konkursai vyksta ko ne kiekvieną savaitę. SLEMO judėjimas įgyja tarptautinę dimensiją – skaitymus pradėjo lankyti svečiai iš užsienio Pvz. – Amerikietis Bob Holman.

SLEMAS turi jau savo istoriją, chronologiją, savo žvaigždes. Taigi laikas šį poetinės improvizacijos meną atspindėti leidiniu, apimančiu jo istoriją, chronologiją, jo estetiką, bei įdomiausius pavyzdžius, kurie būtų nufilmuoti, nufotografuoti. Taip pat leidinyje pateikti įdomiausių autorių tekstų pavyzdžiai.

Ir ant scenos ima lipti dalyviai. Visi jie skirtingi: vyrai – moterys, vaikinai – merginos, įvairiausių profesijų, amžiaus, iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Poetai – nepoetai. Rašeivos, teatralai, muzikantai... Vieni  tekstus skaito iš autorinių knygų, kiti – pirmą kartą scenoje su rankraščiais, treti – improvizuoja. Bet visi iki vieno tekstą skaito – net neskaito, o atlieka, – išskirtinai ir charakteringai.

Scenai reikia teatrališkumo, iškalbos. Iš tiesų to reikalauja ir poeto prigimtis. Bet vos per kelis dešimtmečius poeto, kaip tokio, socialinis statusas susitraukė į raziną. Ir labai greitai šaknis įleido nuo savęs atsiribojusio poeto-tranzistoriaus skaitymo maniera. Vis girdime monotonišką, būtent – monotonišką mantrą, kartais – dirbtinokai grėsmingą arba jūreiviškai ilgesingą. Keičiasi tekstai, o girdime vis tą pačią mantrą. Ir keičiasi skaitovai, o girdime vis tą pačią mantrą...

Paskui – dar blogiau, ne blogiau, o blogiausia, kad taip keičiasi kartos – ir visi skaito vakarykščiais balsais. Kodėl naujos kartos rašo taip, tarsi pagrindinis tikslas būtų neapsijuokti prieš autoritetus, neiškišti snapo per aukštai? O juk tuo snapu reikia lest kaktą kiekvienam, katras bando prigesint ambicijas ir augintis anūkus, panašėjančius į jo paties jaunystės portretą...