„Titano sirenos“, tai – antrasis Kurto Vonneguto romanas. Jis pasirodė 1959 m., praėjus septyneriems metams po pirmojo jo romano „Pianola“. Šįkart viskas nutiko gan neįprastai, mat iš pradžių romaną minkštais viršeliais išleido mokslinės fantastikos leidykla ir pardavinėjo po 35 amerikietiškus centus. Po netikėtos knygos sėkmės ne tik tarp fantastikos mėgėjų, bet ir kitų skaitytojų, 1961 m. knygą kietais viršeliais perleido jau kita leidykla. 1974 metais kūrinys netgi pastatytas teatre.

Autoriaus prasitaria, kad istorija yra tikra ir vardai joje nepakeisti. Jis sako, jog viskas vyksta košmaramžiais, kuomet „Žmonija nepastebėdama prasmės, slypinčios kiekvieno žmogaus gelmėse, nuolat žvalgėsi paviršėliais ir per amžius veržėsi tik tenai. (...) Visata, toji klaiki išorės begalybė, apdovanojo juos trimis dalykais: teise atlikti niekam nereikalingus žygdarbius, darkytis prasto skonio vaidinime ir pagaliau nežinia dėl ko padėti galvą. (...) Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“

„Gana perversmų, kurių metu tuščiai žūsta milijonai! – sušunka savo knygoje Ramfordas, vienintelis žmogus žinantis būdą, kaip keliauti kosmose nuosavu erdvėlaiviu. – Tegu įvairumo dėlei puikiai organizuota mažuma nors kartą sudeda galvas daugumos vardan.“

Vinstonas Nailzas Ramfordas su savo šunimi Kazoku po kosmosą keliauja nuolat būdami tik spinduliniu reiškiniu, kreiva spirale pulsuojančiu iš Saulės į Betelgeizę, esančią Oriono žvaigždyne. Jie kas 59 dienos materializuojasi Žemėje, kur minia smalsuolių visad nori išvysti šį procesą savo akimis. Tačiau Ramfordas į materializaciją pakviečia tik turtingiausią Amerikos žmogų Malačį Konstantą ir turėdamas gebėjimų matyti praeitį, dabartį ir ateitį, išpranašauja, jog Konstantui teks kovoti Marso kariuomenėje. O joje tik žmonės, išplautomis smegenimis ir praradę savo tapatybes. Tokiems kariams – puikiai organizuotai mažumai – pagal Ramfordo planus tenka užpulti Žemę, kad žmonija susivienytų prieš juos. Tuomet atsiranda ir gera dirva vieningai religijai „Visiškai abejingo viešpaties bažnyčiai”.

Kosmosas, kuris gali būti bet kur Žemėje, antimilitarizmas, religijų kritika – buvo tos pagrindinės „vonegutiškos“ temos, užpildžiusios kūrinio siužetą tiek, kad jis jau nebegalėjo likti tik fantastikos mėgėjų akiratyje. 7 deš. pabaigoje „Titano sirenos“ kartu su Roberto A. Heinleino „Stranger in a Strange Land“ ir Franko Herberto „Dune“ tapo kultinėmis to meto kontrkultūros knygomis.