Roberto Bolaño (1953–2003) tapo tuo, kas Lotynų Amerikos literatūrai yra Gabrielis García Márquezas ir Julio Cortázaras. „Tolima žvaigždė“ (Estrella Distante, 1996)  – įvadas į rašytojo kūrybą, kurią vainikuoja tokie šedevrai kaip „Pašėlę detektyvai“ ir „2666“, XXI a. pratęsę didžiosios pasaulinės literatūros tradiciją.

Jaunas poetas Pinocheto laikais tampa kitu žmogumi – Karlosu Vyderiu, kuris išgarsėja lėktuvo dūmais meistriškai rašydamas eiles ir Biblijos citatas Čilės danguje. Dėl išvaizdaus talentingo lakūno ir poeto kraustosi iš proto vedyboms pribrendusios ir nieko nenutuokiančios merginos, o ištekėjusios moterys tiesiog alpsta iš liūdesio. Praėjus daugeliui metų jo vardas išplaukia į paviršių tiriant žvėriškai nužudytų ir dingusių be žinios žmonių bylas...

Knygos autorius, pats kalėjęs Pinocheto kalėjime, šiame romane atliko neįprastą literatūrinį ir kartu detektyvinį tyrimą. Jame rašytojas atskleidė sudėtingą nusikaltimo ir bausmės problematiką bei parodė kontraversišką XX a. pabaigos žmogų, savyje talpinantį ir poeto, ir budelio sielas.

1984 metais, iki tol gyvenęs klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą, R. Bolaño išspausdino pirmąjį romaną, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. 1993 m. medikams diagnozavus sudėtingą hepatito formą, rašytoją tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje. Dar tais pačiais metais pasirodė du jo romanai ir poezijos rinktinė, 1996 m. – romanai „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolima žvaigždė“, 1997 m. – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas garbingiausia Čilės literatūros „Municipal“ premija.

1998 m. romanas „Pašėlę detektyvai“ gavo du svarbius apdovanojimus: „Herralde“ premiją ir tarptautinę Rómulo Gallegoso premiją (laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija) „už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą“. 2000 m. rašytojui apsilankius gimtojoje žemėje gimė alegorinis pasakojimas, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (lietuviškai išleistas 2008 m.). Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolaño nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Milžiniškos apimties – daugiau nei tūkstančio puslapių romaną „2666“, tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat mirties.

IŠTRAUKOS:

Vyderis išniro toli nuo aerodromo, virš kraštinio Santjago rajono. Ten parašė pirmąją eilutę: Mirtis – tai draugystė. Paskui sklandė virš geležinkelio sandėlių ir iš pažiūros apleistų gamy­klų, nors gatvėse buvo galima įžiūrėti žmones, tampančius kar­tonines dėžes, vaikus, landžiojančius pro tvoras, šunis. Tiesiai po kairei, tarsi rodyklei rodant devintą valandą, atpažino dvi didžiules lyg grybai gyvenvietes, atskirtas geležinkelio. Parašė antrąją eilutę: Mirtis – tai Čilė. Paskui pasuko trečios valandos link ir artėjo prie miesto centro. Greitai pasirodė prospektai, išblukusių spalvų pinučiai, papuošti špagomis ar gyvatėmis, karališkoji upė, zoologijos sodas, keli aukšti pastatai – Santjago gyventojų pasididžiavimas. Miesto vaizdas iš oro, kaip kaž­kur pabrėžė pats Vyderis, yra tarsi suplėšyta nuotrauka, ku­rios skutai, priešingai, nei manoma, linkę atsiskirti: padrika, lanksti kaukė. Virš Monedos parašė trečiąją eilutę: Mirtis – at­sakomybė. Kai kurie pėstieji tai pamatė – neaiškią apkarpytą keverzonę tamsiame grėsmingame danguje. Labai mažai kas iššifravo jo rašomus žodžius: vėjas juos išdraikydavo vos per kelias sekundes. Vienu metu kažkas pabandė susisiekti su juo per radiją. Vyderis neatsakė. Horizonte, 11 valandos kryptimi, pamatė dviejų sraigtasparnių, kurie skrido jo pasitikti, siluetus. Skraidė ratais, kol jie prisiartino, o tada akimirkai juos pametė. Grįždamas į aerodromą parašė ketvirtą ir penktą eilutę: Mir­tis – tai meilė ir Mirtis – tai augimas. Kai pamatė aerodromą, parašė: Mirtis – tai bendrumas, bet niekas iš generolų ir genero­lienių ir generolų vaikų, ir aukštųjų vadų, civilių, dvasiškių ir kultūros veikėjų neįskaitė jo žodžių. Danguje formavosi elek­trinė audra.