Versdami Oceano Vuongo poetiška kalba parašyto autobiografiško romano puslapius matome, kaip juose šio pasaulio atstumtieji žydi ir vysta it pačios gražiausios gėlės. Taip rašyti gali tik tas, kuris labai myli kitus žmones ir pasaulį, su visais jo pavidalais, kad ir kokie žiaurūs ir neteisingi jie būtų.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ, poetė, rašytoja, filosofė

Sūnus rašo laišką skaityti nemokančiai mamai. Artimiausiam žmogui išpažįsta tai, ko niekada nedrįso. Gimęs bananų lapais dengtoje trobelėje pokariniame Vietname, berniukas su mama ir močiute dar vaikystėje persikėlė į JAV didmiestį ir čia užaugo. Iš blankių prisiminimų dėliodamas šeimos portretą, jis pamažu pereina prie mamai nežinomo savo gyvenimo tarpsnio, kai tabako ūkyje Hartforde sutiko mylimąjį. Intymiu atsivėrimu vaikinas lyg žaizdą užgydo ilgai trukusią tylą. Rašydamas laišką jis bando suvokti save, su atjauta ir švelnumu apmąsto traumos, beprasmių netekčių ir smurto patirtis. Laiškas tampa viltimi, kad kitas taip pat supras.

„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – autobiografinis kūrinys ir besąlygiškos meilės motinai liudijimas. Tai atsakymo į klausimą, kaip galime priimti vieni kitus neprarasdami savęs ir gyvenimo džiaugsmo, paieškos.

Ocean Vuong (gim. 1988) – iš Vietnamo kilęs, Amerikoje užaugęs šiuolaikinis rašytojas, išgarsėjęs poezija. Jo pirmasis romanas „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ apdovanotas gausybe premijų ir išverstas į 27 kalbas.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.