Ernesto Che Guevara

Bolivijos dienoraštis

Fidel Castro įvadas/ Camilo Guevara pratarmė / 2007 / 978-995-564-027-1 / 254 psl. / minkštais viršeliais su atvartais, iliustruota autentiškomis nuotraukomis / iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka / Daumantas Každailis

  • Rezultatas: 3.5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 3.67/5 (Balsai: 3)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Dokumentinis beprotiškiausios ir nesėkmingiausios Če Gevaros kampanijos, pasibaigusios jo paties mirtimi, liudijimas, iliustruotas autentiškomis nuotraukomis. Leidinį parengė Če Gevaros studijų centras Havanoje ir Australijos leidykla „Ocean Press“. Pagal knygas „Revoliucinio karo Kuboje prisiminimai“ ir „Bolivijos dienoraštis“ Stevenas Sodebergas šiuo metu stato filmus, kuriuose Če Gevaros vaidmenį atliks Benicio del Toro.

Apie autorių

Vienas iš "Times" žurnalo paskelbtų „amžiaus simbolių“ Ernestas Gevara de la Serna gimė 1928 m. birželio 14 d. Rosarijuje, Argentinoje. Studijuodamas Buenos Airių medicinos mokykloje ir išsyk po studijų jis ne kartą leidosi į keliones po Lotynų Ameriką, tuomet įvyko ir garsioji 1952 m. kelione su Albertu Granado nepatikimu „Norton“ motociklu, aprašyta „Motociklininko dienoraščiuose“.
Kai 1954 m. CŽV organizuotos karinės operacijos metu buvo nuversta tiesėtai išrinkta Chakobo Arbenso vyriausybė, Če Gevara gyveno Gvatemaloje ir jau buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Vėliau Ernesto pabėgo į Meksiką, o jo pažiūros smarkiai pakrypo radikalumo link.
Remdamasis informacija, gauta per vieną susitikimą Gvatemaloje, Gevara Meksike susirado ištremtų Kubos revoliucionierių grupę. 1955 m. liepą jis susitiko su Fidelio Kastro ir nedelsdamas pritarė partizanų ketinimams nuversti Kubos diktatorių Fulgencijų Batistą. Kubiečiai praminė Gevarą „Če“ – Argentinoje taip buvo įprasta kreiptis į bičiulius.
1956 m. lapkričio 25 d. Gevara kaip gydytojas jachta „Granma“ išplaukė į Kubą pas partizanų grupę, kuri buvo pradėjusi ginkluotą revoliucinę kovą šalies Siera Maestros kalnuose. Po kelių mėnesių Fidelis Kastro jį paskyrė pirmuoju Sukilėlių armijos vadu, nors Gevara ir toliau teikė medicininę pagalbą sužeistiems partizanams ir į nelaisvę paimtiems Batistos armijos kareiviams.
1958 m. rugsėjį triuškinant Batistą, Gevara, drauge su Kamilo Sjenfuega išvesdamas paskiras partizanų kolonas iš Siera Maestro kalnų į vakarus, suvaidino lemiamą vaidmenį (vėliau Gevara tai aprašė savo knygoje „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“).
1959 m. sausio 1 d. Batistai pabėgus, Gevara tapo naujosios revoliucinės vyriausybės lyderiu, iš pradžių vadovavo Nacionalinio agrarinių reformų instituto Industrijos skyriui, paskui tapo Nacionalinio banko prezidentu. 1961 m. vasarį jis buvo paskirtas Pramonės ministru. Taip pat Gevara buvo svarbiausias asmuo organizacijoje, iš kurios 1965 m. susiformavo Kubos komunistų Partija.
Be šių pareigų, Gevara dažnai atstovaudavo Kubos revoliucinei vyriausybei visame pasaulyje, vadovaudavo gausioms delegacijoms, sakydavo kalbas Jungtinių Tautų ir kituose tarptautiniuose forumuose Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir socialistinio bloko šalyse. Tarp Trečiojo pasaulio žmonių jis įgijo aistringo, sklandžiai reiškiančio mintis delegato reputaciją – labiausiai išgarsėjo 1961 m. Punta del Estės konferencijoje Urugvajuje, pasmerkęs JAV prezidento Kenedžio Progreso aljansą.
Kaip buvo ketinęs nuo pat savo veiklos Kubos revoliucinio judėjime pradžios, Gevara 1965 m. balandį išvyko iš Kubos – pirmiausia organizuoti Kubos partizanų misiją ir paremti revoliucinę kovą Konge. 1965 m. gruodį jis slapta grįžo į Kubą ir sutelkė naujas kubiečių pajėgas kovai Bolivijoje. Į šią šalį Gevara atvyko 1966 m. lapkritį, jis planavo mesti iššūkį karinei Bolivijos diktatūrai ir pamažu sukurstyti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. Gevarą sužeidė ir paėmė į nelaisvę JAV apmokyti ir vadovaujami sukilimo malšintojų būriai. Kitą dieną jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas. Bolivijos periodu rašytas dienoraštis skelbiamas šioje knygoje.
Če Gevaros palaikai pagaliau buvo aptikti tik 1997 m. ir pargabenti į Kubą. Centrinėje šalies dalyje, Santa Klaroje, – ten, kur jis laimėjo svarbiausią revoliucinio karo mūšį, jam buvo pastatytas paminklas

Nuorodos

Nuomonės

Ar tai vienintele knyga apie Che?
Dar bus partizanu karas
Ar šią knygą bus galima įsigyti Mažeikių mieste ir kiek ji kainuos?
man štai, nuobodu skaityti. nei stilius, nei istorijėlės. o reklamos jai-daugiausia iš visų šitų knygų (?).
kur vilniuje galima rasti sia knyga? kol kas niekur nemaciau jos.
jau yra visuose knygynuose
Knygoje daugybė elementarių korektūros klaidų, Būkite atidesni.
kiek perskaičiau- pakankamai įdomu.
sakyciau, su sita knyga apie chegewara sita leidykla mane kaip skaitytoja nuvyle. aisku, yra neblogu jos isleistu knygeliu, bet kazkoki pietu amerikos kovotoja, kas kad ir tapusi kazkokiu mados simboliu, aip isreklamuoti ir isliaupsinti, kad is to sau pasidaryti babkiu - niekinga ir zema. Nors man dar nera trisdesimties ir nesu visokiu virkaujanciu skaitalu megejas, bet kur kas mieliau paskaityciau normalia knyga apie lietuvos pakario partizanus ir ju veikla pries okupantus, kuo musu partizanai prastesni uz kazkoki che, kuris apie tokia lietuva gal net nebuvo girdejes. lai pietu amerika ir dievina ji. Tsakant, aciu uz demesi, bet kuo toliau tuo labiau itariu, kad po pavadinimu "kitosknygos" uzsifruota "stumk bele koki sh.. liaudziai ir kalk is to babkes"....
tai ir skaityk knygas apie lietuviu partizanus - argi maza yra isleista. cia laisva salis, niekas per prievarta che guevaros skaityti taves nevercia
bravo Kitos knygos - laukiu kitos che knygos
tiesa sakant che guevara siek tiek zymesnis uz daugeli lietuvos partizanu, tad manau vien del bendro isprusimo (jei nera kitu priezasciu) galima perskaityti sita knyga.
kas kad jis ne lietuvis, kai kurie dalykai bendri viso pasaulio zmonems
Manau che yra zmogus is kuriuo turetumeme pasimokyti-jis kovojo uz tautos laisve.Daber tokiu kaip jis ypach musu salyje mazai...... Jis tapo populiarus ne pats tuo nuorejes, o ji isgarsino juo zygdarbiai.Nereikia sakyti jog si knyga isleista tik del pinigu,normalus zmogus turi dometis istorija vsio pasaulio, o ne tik kaimo kur gyvena.
Fenomenas - toks Čegevaros garbinimas. Nors iš tikro tai taip jau ir negarbina jo. Bet fenomenas egzistuoja.
Šiaip garbina ne patį Čegevarą (nelabai kas iš nešiojančių marškinėlius su jo atvaizdu žino ką nors ypatingo apie jį) - o jo atvaizdą.
Kadangi Lietuvoje partizanu kaip ir nebuvo, o tik banditai, tai bent apie svetimu saliu galim pasiskaityti. Beje del bendro isprusimo tikrai reiktu apie ji zinoti, tad nieko cia blogo nematau :)