Vladimir Sorokin
Opričniko diena
romanas / 2008 m. / ISBN 978-995-564-051-6 / 184 psl. / kietais viršeliais / Iš rusų kalbos vertė Benediktas Januševičius / Ramūnas Gilys
Vladimiras Sorokinas, kritikų vadinamas paskutiniuoju iš didžiųjų rusų rašytojų, parašė romaną, kuris sukėlė literatūrinius debatus ir tapo bestseleriu Rusijoje. Knygą galima būtų pavadinti orveliška antiutopija, kurioje Sorokinas apmąsto ir interpretuoja šiuolaikinę Rusiją.
2027-ieji. Baigėsi Raudonosios, Baltosios ir Pilkosios sumaišties metai. Į Rusiją sugrįžo viduramžiai. Po Maskvą raudonais kinų gamybos mersedesais važinėjantys “Caro tarnai” opričnikai žudo visus neįtinkančius carui ir nimfomanei carienei. Nors įsigalėjo moderniosios technologijos, Rusija lieka izoliuota nuo pasaulio, ją supa “Didžioji Rusų siena”. Rusijos elitas jau kalba kiniškai, o liaudis, kad gyventi būtų linksmiau, gali vaistinėse nusipirkti kokaino…
Vladimiro Sorokino knygoje iš Ivano Rūsčiojo opričninos laikų ateinantis despotizmas, cinizmas ir korupcija užmaišyti nacionalinės valstybės idėjomis, tarybinės praeities ir šiuolaikinėmis realijomis.
Atsiliepimai apie knygą
Dar vienas siautulingas groteskas, tačiau tokį gali parašyti tiktai rusai bei kiti mongolai-totoriai <…>. Kartais pernelyg primena Herkaus Kunčiaus kūrinius, bet taip jau visiškai priminti gal ir nedrįsta.
Laisvasis Mūrininkas, „Nemunas“, 2008-04-03, nr.13 (193-634)
Romano originale šiandienos realijoms aprašyti mėgdžiojama senovės rusų kalbėsena, senovės slavų žodžių daryba. Vertime juos keičia žargonas ar šnekamosios kalbos žodžiai: išversti tokį tekstą į senovės lietuvių kalbą būtų sunku. Vertėjas tikrai pasistengė: įsigudrino net įvesti naują ištiktuką „ntaip“ (p. 94), nors kai kur (gal ir sąmoningai) paliktos chrestomatinės kalbos klaidos (pvz., „apiforminti bilietus“, p. 64, „prie ko čia valdovas“, p. 170).
Aleksandra Fomina, „Literatūra ir menas“, 2008-03-07 nr. 3180
Taigi, kaip jau galima nuspėti, knygos atmosfera - niūri ir žymiai kraupesnė, nei dviejose anksčiau minėtose antiutopijose (" 1984-ieji", " Puikus Naujas Pasaulis"). Gal kad kažkuo realistiškesnė. Daug sekso. Itin vulgaraus. Bet jis čia tinka - įsipaišo į atmosferą. Va, opričnikas prasitūsina visą naktį, prisišniaukščia jau visoje valstybėje legalaus kokso <...>, ryte nuoširdžiai pasimeldžia Dievui priešais šeimyninį altorių ir raudonu Kinijoje gamintu mersedesu - skiriamuoju opričnikų simboliu - lekia į vieną dvarelį Valdovui neįtikusio bajoro karti, o bajorienės - prievartauti.
Adis, http://blog.stent.lt/adis/?title=opricniko-diena&more=1&c=1&tb=1&pb=1
Apie autorių
Vladimiras Sorokinas – Rusijos undergroundo rašytojas, menininkas konceptualistas, dizaineris, kino scenaristas. 1985 m. Prancūzijoje išejo pirmoji Vladimiro Sorokino knyga "Ocheredj". Pirmieji literatūriniai darbai Rusijoje paskelbti 1989 m. 2002 m. už drastiškus romano "Goluboje salo" epizodus, buvo apkaltinas pornografija ir teisiamas. 2006 m. leidykla Random House išleido romaną "Led" anglų kalba.
Nuorodos
Ištraukos
Sapnas vis tas pats: einu per begalinį lauką, rusišką, už horizonto besidriekiantį, priešais regiu baltą žirgą, einu prie jo, jaučiu, kad žirgas šis ypatingas, visų žirgų žirgas, gražuolis, ristas, eiklus; skubinuos, o pavyt negaliu, spartinu žingsnius, šaukiu, kviečiu, staiga topteli, kad šis žirgas – tai visas gyvenimas, visas mano likimas, visa sėkmė, kad man jo reikia kaip oro, bėgu, bėgu, bėgu pãskui, o jis vis taip pat neskubėdamas tolsta, nieko nepastebėdamas, visam laikui sprunka, sprunka nuo manęs, sprunka amžiams, sprunka negrįžtamai, sprunka, sprunka, sprunka...
Mano telefas žadina mane:
Rimbo smūgis – riksmas.
Vėl smūgis – aimana.
Trečias smūgis – kriokimas.
Pojarokas įrašė tai Slaptajam prikaze, kankinant Tolimųjų Rytų karvedį. Ši muzika gali prikelt ir mirusį.
– Komiaga klauso, – glaudžiu šaltą telefą prie mieguistai šiltos ausies.
– Būkit pasveikintas, Andrejau Danilovičiau. Korostyliovas trukdo, – skamba žvalus seno djako iš Pasiuntinių prikazo balsas, ir šalia telefo ore kaipmat iškyla ūsuota susirūpinusi jo knyslė.
– Ko reikia?
– Drįstu jums priminti: šiandien vakare albanų pasiuntinio priėmimas. Reikalaujama dalyvauti tuzinui.
– Žinau, – nepatenkintas burbu, nors atvirai sakant – pamiršau.
– Atleiskite, kad sutrukdžiau. Tarnyba.
Padedu telefą ant spintelės. Kokio velnio Pasiuntinių djakas man primena, jog turiu dalyvauti? Na taip... dabar juk pasiuntiniškiai atlieka rankų apiplovimo apeigas. Pamiršau... Neatsimerkdamas nukariu kojas nuo gulto, papurtau galvą: sunki po vakar. Užčiuopiu varpelį, kratau. Girdėti, kaip už sienos Fedka šoka nuo priekrosnio, blaškosi, barškina indais. Sėdžiu, nuleidęs nepasirengusią pabusti galvą: vakar vėl teko prisitvoti, nors daviau įžadą gerti ir uostyti tik su saviškiais, 99 kartus ligi žemės lenkiausi Uspenijėj, meldžiausi šventajam Vonifatijui. Šuniui ant uodegos! Ką daryti, neugi atsakysiu okolničiui Kirilui Ivanovičiui? Išmintingas jis. Ir gerais patarimais žarstosi. O aš, kitaip nei Pojarokas ir Sivolajus, vertinu žmones, nestokojančius proto. Galėčiau be galo klausytis išmintingiausių Kirilo Ivanovičiaus kalbų, tačiau be kokošos jis nekalbus...
Nuomonės
Data: 2007-01-09 13:49
Autorius: bet
Data: 2007-03-10 22:22
Autorius: sd
Data: 2008-02-17 18:09
Autorius: ponasgp
Data: 2008-03-25 08:56
Autorius: Kalbėk lietuviškai