Castor & Pollux

Rašytojų kūjis

esė rinkinys / 2007 / 9789955640400 / 304 psl. / minkštais viršeliais, 14x20 cm / viršelio dailininkas Mikalojus Vilutis / Dizainas: Daumantas Každailis, Ieva Tavkinaitė

  • Rezultatas: 4/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 4/5 (Balsai: 1)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Ši knyga sudaryta straipsnių apie literatūra, skelbtų „Šiaurės Atėnuose“ rubrikoje Verba de Verbis pagrindu. Ne vieną skandalą (kartais net šoką) literatūriniuose kuluaruose sukėlę ir peržengę įprastus tabu, ir netgi įprastas mandagumo ribas, straipsniai – tikras „Rašytojų kūjis“ – žiebė per palaimingai konformizmo, provincialumo, narsicizmo, vartotojiškumo nirvanoje skendinčią lietuvių literatūrą. Castor & Pollux tekstai peržengia literatūros kritikos ribas, ir leidžia juos suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste.

Apie autorius
Šiais Naujojo Kanono laikais, kai esame dar nelaisvesni nei buvome Tarybų Sąjungoje, C&P funkcionuoja kaip mūsų pasąmonė, t. y. vienintelė vieta, kurioje per apsirikimą, išmonę ar literatūrinį sapną vis dar išlaikoma tiesos dimensija.

Audronė Žukauskaitė, filosofė

***

Ideologija. Anarchizmas (ir iškraipyta, ir neiškraipyta šio žodžio prasme).
Moto. „Aš esu pašauktas versti stabus“ (J. L. Borgesas).
Veiklos tikslai. Autori(tet)ų genocidas, pozityvo holokaustas.
Veiklos priežastis – kad lietuvių literatūrai būtų geriau.
Giedra Radvilavičiūtė, Šiaurės Atėnai

***
<...> kad ir kaip nemėgau C&P, „Šiaurės Atėnus“ pradėjau pirkti tik dėl jų. Tai pastebėjau ne aš vienas – pirmiausia C&P reikėjo išmokti skaityti, o ne bandyti taikyti jiems kokius nors literatūrologijos, etikos ar estetikos kriterijų rėmus.
Valdas Kukulas, literatūrologas

***
Jokia recenzija čia nė nekvepia... Tiesiog plūstamasi, ir tiek. Poetas išvadinamas degradantu, paliegėliu, ekshibicionistu, pavargėliu, nusigalavusiu vargšeliu iš „fekalinės kultūros“ miesto Kauno...
Jūratė Stauskaitė, Šiaurės Atėnai

***
Viskas, taškas: pykinimo sindromas lietuvių literatūroje įtvirtinamas kaip dar nebūtas čia reiškinys. Nuo tualetų sienų jis persikelė į viešą erdvę.
Jūratė Baranova, filosofė, Literatūra ir menas

***
– Tik patologinis bailys, nebesugebantis iš baimės kontroliuoti savo proto, gali girtis ir didžiuotis savo ydomis bei galimybe „apdulkinti” lietuvių literatūrą iškrypėlio dulkėmis vien dėl to, kad už tai dar nesodina į kalėjimą.
Jonas Mikelinskas, Šiaurės Atėnai

***
Iki kokio lygio gali degraduoti nekultūringas požiūris į knygą.
Jonas Ūbis, Septynios meno dienos

***
Apie jį sakoma ,,jie”, nors tai veikiausiai vienas autorius, išpažįstantis šizofrenijos žanrą. Nelyg Deleuzą ir Guattari, jį kankina šizoanalizės konceptas. Dekonstruoti kultūrą, nuvainikuoti nekvestionuotino rango figūras, ieškoti aukso periferijoje, liaupsinti sėbrus ir sugėrovus - bet su sąlyga, kad saikingai, šiek tiek ir pasispardant. Tai labai ryški ,,šiandieninio kairiojo” kritiko pozicija. Kartais jis ir pats netyčia susipainioja tame, ką propaguoja. Kai parašo itin šlykščiai, bjauriesi juo ir mintyse keikiesi. To jis ir troško labiausiai. Tikslas pasiektas. Deja, tenka pripažinti, kad jis rašo vis geriau ir geriau; maža to, dirba tą neišliekantį, tačiau kiekvienai epistemai privalomą avangardizmo atnaujinimo darbą. Su pykčiu ir iš pykčio.
Giedrė Kazlauskaitė, eseistė

***
Autorius ir jų kūrinius pašiepiantys epitetai Castor&Pollux tekstuose pasitelkiami dėl tikslo, kuris kalbos teorijoje vadinamas hiperbole, siekiant atkreipti dėmesį į aktualią literatūros kritikos problemą. Taigi būtų naivu, jeigu ne kvaila, už jų užsikabinus, bet neįsigilinus, neieškant atsakymo į klausimą „kodėl?”, daryti taip toli siekiančias išvadas. Maždaug tas pats, kaip perskaičius svaiginančiai nuodingas Camus arba Sartre’o knygas nušokti nuo Gedimino pilies bokšto.
Rytis Radavičius, Šiaurės Atėnai

Nuomonės

tebūnie palaiminti jie, tiesą rašantys! teduoda LT pseudokūrėjams gero šūdo, te pamato, į ką pseudokūrėjai iš tikrųjų panašūs!
a. zukauskaite pamirso kad tiek senojo, tiek naujojo kanono laikais tiesa buvo ir tebera reliatyvus dalykas. kokia tiesa turima omenyje? ta kuria ir taip visi zino: kad LT literatura yra 0 bet kuriame kontekste didesniame nei LT teritorija? ne naujiena, ne paslaptis ir ne skandalas tai. ar tiesa ta kad aprasyti sia geda yra didis zigdarbis? ar tiesa ta kad C&P tikrieji autoriai (d. pocevicius + k. pocius + - z. andriusis) realiai nelabai ka turi bendra su anarchija ir revoliucija bo gyvena toki pat pilka, nuobodu ir vartotojiska gyvenimeli kaip ir mes. tiesa pasakius jie nelabai supranta kad revoliucija daryti reikia tureti kietus pautus. ir moketi saudyti. arba bent jau driokstelti viena gera eilerasti. na gal andriusiui atleistina - jis parase garsu aforisma "laukas kosmoso senelis".

aisku - buitiniame pozityvizmo lygmenyje galima pasidziaugti kad net musu laikais atsiranda tokiu kietakakciu, bandanciu prajuokinti nejuokingais dalykais. ir kartais jiems tai pavyksta. taciau kas gali pravirkdyti juokingais dalykais?
nepasiduokit folozhopu komentarams