Ramūnas Jaras

dzen dzen

novelės/CD / 2008 / 9789955640530 / 208 psl. / minkštais viršeliais su atvartais, 14x20 cm / Knygos dizainas: Ramūnas Gilys: www.blackdog.lt

  • Rezultatas: 5/5.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Rezultatas: 5/5 (Balsai: 1)

Dėkojame už nuomonę.

Jūs jau balsavote. Balsuoti galima tik vieną kartą.

Jūsų įvertinimas pakeistas.

Vyro ir moters santykiai (meilės ir seksualinės problemos), šiuolaikinių proletarų gyvenimas, metafizika su out of body patirtimis ir pseudoezoterika su horoskopais, aprašomi narkomanų gyvenimai ir kasdienio gyvenimo popnarkotikai, kartais keistos vienaip ar kitaip atstumtųjų, “kitokių” žmonių metamorfozės. Autorius naudoja plačią nuotaikų, spalvų įvairovę: nuo ironijos ar humoro (dažnai juodojo) iki romantinio pasakojimo, pasitelkiant metafizinę logiką. Tai skaitytojui primena Camus, Charmsą, Vonnegutą, Brautiganą. Prie apsakymų rinkinio pridedamas kompaktinis diskas su autoriaus muzikiniais kūriniais. Šis projektas - menų sintezės eksperimentas, siekiantis sujungti, rodos, sunkiai suderinamus dalykus: muziką ir prozą.

Straipsnis apie knygą:

Ramūno Jaro apsakymų knyga „Dzen dzen“ sukurta iš džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad pagaliau nudvėsė prakeikta sovietinė (ir postsovietinė, ir post post) cenzūra, kad nereikia, parsidavus leidėjui, prakaituoti ir spausti žodį už niekingus litus, kad pagaliau apsireiškia laisva kūrėjo valia, leidžianti pagaliau ironiškai pažvelgti į tikrovę, landžioti po jos tamsius užkaborius, žaisti, patiriant nuotykį ir traumą ten, kur jo negali būti (tiksliau – vietoje, sąmoningai vengiamoje vyresnių kūrėjų, kurie bijo įžeisti publiką ir pasigandinti karmą bei gerą vardą). Tai – tarsi atsakas į šiuolaikinę feministinę prozą, kurios populiacija grėsmingai didėja ir pradeda užgožti tai, kas anksčiau buvo vien vyrišku prioritetu. Gerai, kad autoriaus negadina universitetinio išsimokslinimo įtaka, sugebanti užgožti laisvą žodį, t.y., kūrybą akademine prasme, kurią nustelbė vėliau išsivystę impresnionistiniai bei vėliau suformuoti sąjūdžiai). Manau, kad Ramūnui yra artima S. Dali „šūdo“ apologija, lipdant iš šio daikto vašką, panaudojant jį vietoj plastilino ir gaminant visiškai ekologinį produktą, kaip artima jam H. Kunčiaus kūryba („Užmušti Dušanskį“), bei J. Erlicko sakinio sąlygiškumas. Nes tikrovė su lietuviškais berželiais, gėlėmis ir drugeliais besąlygiškai atmetama, ir vietoj jos iškyla sąlyginė miesto (gatvė, namas, televizorius, šaldytuvas, internetas) aplinka, piešiama lakoniškais brūkšniais ten, kur kiti rašeivos pripiltų vandens ir priskiestų muilo, iki nuobodumo ilgindami sakinio plėtrą. Žodžiu, veiksmo greitis yra pakankamas, tolydus iš visų pusių aidintiems bumčikams, bet Jaro metrohomas pedantiškai tikslus ir sugeba laiku sustoti net supertrumpoje vieno puslapio ilgio novelėje, kartais net sukeldama gailestį, kad taip greitai veiksmas pasibaigė. Ir kartu – visaapimantis nuotolio jausmas, leidžiantis suvokti autoriaus identitetą ir švarias paskatas, nepaisant sakinyje liulančių nešvarybių. Nes šioje situacijoje autorius yra iliuzionistas, rodantis triuką baltomis pirštinėmis, ištraukiantis iš neįtikėtinos vietos triušelį, o ne gašlios publikos sąmonės suformuotą falosą. Taip šūdvedys Pranas (apsakyme „Šūdvedys Pranas“) garsiu „šiū“ nubaido besikėsinantį jį apdergti dievišką Perkūną, nes autorius sugeba manipuliuoti savo veikėjais, kad transcendentinės jėgos pralaimėtų kovą prieš elementarią žmogišką prigimtį, kuri savo titanišku darbu įveikia patį kūrėją (nes Kūrėjas išviečių nemėžia). Taip apsakyme „Šeštoji moteris“ iškastruotas Germanas, turintis problemų su moterimis, po nusišlapinimo ant įelektrintos skardos išvysta debesis remiantį bokštą, kuris yra jo lytiniai organai, o visai ne Išganytojas (kitaip nebūtų Froido su savo teorijomis), teigdamas, kad prasti santykiai su moterimis turi ir kitą gerąją hipertrofuotą pusę. Praktiškai nė viename R. Jaro apsakyme moteris neužima tiek vietos, kiek jai skiria kiti kūrėjai. Autorius mato juodąją feminizmo prigimtį ir be skrupulų daužo tą juokingą lėlę Barbę, kurią motulė Gamta gimtadienio proga įteikė berniukui vietoj jo išsvajotos mašinėlės. Nes negiliai po moterišku paviršiumi neįžvelgsi nieko, tik jos blondiniškumą, kvailumą ir pretenzijas, ir jos Jaro žaidimuose teužima tik pėstininko vaidmenį, kai tuo tarpu pati Karalienė yra vyro siela, priklausanti Karaliui Kūnui.

Visi intelektiniai psichologizmai atskleidžiami per psichodelinius veikėjų ir juos supančių daiktų spąstus, kurie spendžiami iki neatpažįstamumo sudarkant įprastus santykius, paremiami sapno logika ir Alisos stebuklų šalyje gundymais. Tam pasitelkiami ezoterika, sadomazochizmas, koprofagija, kanibalizmas, erotografija. Norėjau parašyti „pornografija“, bet šiuo atvejo Jaro kūrybai tai nepritaikoma, nes jis ne daro ar vykdo, o tik imituoja sueitį, šaiposi iš davatkiškumo, miesčioniškumo buržuazinio nepadorumo ir lengvai įrodo neegzistuojantį vyksmą, nes iniciatyva jo rankose, kur talentas, pradėjęs žygį nuo pirmosios raidės, lengvai randa taką žodžių giriose ir nuveda skaitančiojo mintį iki paskutinio taško. Nes jis – Talentas, o nugalėtojai – neteisiami.

Aišku ne visi apsakymai vienodi, ne visi apsišarvuoja orgazmu intrigos gale, kartais pritrūksta jėgos apsakymo pabaigoje suregzti du tris sakinius, kurie pateisintų nuotykingą kelionę svariomis išvadomis, bet tai tik jauno autoriaus bėdos, susijusios su literatūros konsultanto ar redaktoriaus nebuvimu, bet šį trūkumą lengvai ištaisys knygos skaitytojų reakcija ir vėlesnė autoriaus patirtis. Svarbu, kad Jaras drąsiai įveda į dabartinę tikrovę, kurioje naujai išdygę ekstrasensai ir pranašai, apsišaukėliai ir šventeivos norėtų įrašyti „Dzen dzen“ į juodąjį knygų sąrašą. Bet naujai užaugusi karta drąsiai galės pavadinti jo kūrinį kultiniu, nes jis atitinka jų interesus – sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo akmenų statyti savąjį šalašą. Aišku, prieš tai perspėta, kad ne visi „Dzen dzen“ demonstruojami dalykai yra saugūs ir kad remtis jais yra pavojinga, prieš tai nepraėjus ilgalaikio treniruočių periodo.

Prie „Dzen dzen“ apsakymų pridėtas ir komiksas bei kompaktinis diskas su Ramūno Jaro muzika. Autorius – profesionalus muzikantas ir kompozitorius – ir čia demonstruoja savo priešpriešą su esama muzikine kultūra ir įrodo, kad yra ir kitas kelias, ir kad kitame kelyje yra dar kiti keliai ir keliai keliuose, ir kad šiuolaikinis pasaulis bei civilizacija yra žymiai sudėtingesni, nei nuvalkioti štampai ir klišės. Autoritetų nebuvimas nėra jokia katastrofa, nes meno pasaulis egzistuoja pagal kitokias taisykles, nei mes suvokiame.

Gintaras Patackas: Dzen kaip dzin

Apie autorių:

Menininkas, muzikas, rašytojas Ramūnas Jaras - vienas originaliausių, visapusiškiausių ir ekscentriškiausių lietuvių kūrėjų. Jis - muzikinių projektų „Echidna aukštyn“, „ENDICHE VIS.SAT“ autorius, avangardo festivalio „Sumirimas“ ("Didelis pasaulis!") rengėjas, kuriantis labai savitą ir įvairią muuiką, kurią būtų sunku pavadinti net avangardu. R. Jaro muzikos kompaktinės plokštelės išleistos Lietuvoje ir užsienyje. Jo novelės publikuotos savaitraščiuose „Šiaurės Atėnai“, "Nemunas", www.tekstai.lt.

NUORODOS:

recenzija: balsas.lt

Nuomonės

Daug nekomentuosiu. Tiesiog nuostabus kūrinys. Daugiau tokų! Ir dar pridursiu, kad gal ne kiekvieno skoniui.
ale lyja txt ale liuja!
dzen dzen dzin dzin ninja!
PLACIAU APIE TAI:
http://non-amicus.com/?ses=115824160&mn=1&aid=7&ano=3
labai sveikinu autoriu su siuo pasiekimu, seniai laukiau jo kuriniu knygos pavidalu, RJ proza SAtenuose visada vezhe. is aprasymo atrodo, kad bus knygoje daug ironijos :D
keista,kad Jara leidzia kitos knygos tai juk visi skai popsine leidykla ji juk neleidzia nekomercijos.
Mano draugas dirba exkomisaru biure tai sake kad Jaras per savo renginius groja bet kaip, o paskui kad ileisti savus lankytojus tai uzdengia ju veidus pagalvelemis ir iveda.
o jums neatrodo, kad jus labai smarkiai nusikalbejote?
as tai nieko neturiu pries Jara bet jo muzika tai vistiek keistoka ar jus taip negalvojete.
jaras rules. :) varyk, jarai, varyk! :))
kada gi pasirodys? labai jau seniai paskelbet kaip numatoma isleist...
va kaip nukrito Jaro leidimo reitingai. buvo aukstai atrode tuoj leis o dabar apacioje. sklando gandai kad nesurenka Jaras pinigeliu savo nereikalingies popieriaus purvinimams isleisti.
tai Jariukas pinigu susirinko?
ale kodėl tiek daug pikčiurnų tarp komentatorių susirinkę?
O aš pasakysiu kodėl čia susirinkę tiek piktų žmonių. O todėl, kad Jaras Ramūnas yra šūdo gabalas. Jis taip bjauriai elgiasi su visais, jis yra toks bjaurus. Jis šitaip savivaldybės moteris įžeidė kažkada. Jis gyvulys.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos magistras, multiinstrumentalistas, kompozitorius ir atlikėjas, eksperimentinės polistilistinės grupės “Endiche vis.sat” (alias “Echidna aukštyn”) lyderis, ilgamečio avangardinės muzikos (ir poezijos) festivalio Kaune organizatorius bei rengėjas Ramūnas Jaras – seniai nebe naujokas ir viešajame raštijos diskurse. Jo eseistika bei novelės periodiškai publikuojamos “Šiaurės Atėnuose”, “Nemune” ir kitur. R.Jaras pateko į 2005 m. LRS Kauno skyriaus projektą – prozos almanachą “Kauno jaunieji”. Šie artefaktai, autoriaus savotiškas antipopuliarumas leidžia numatyti, kad jo tekstų virsmas knyga lems atitinkamą knygos parduodamumą bei vartojamumą.
Spaudai parengtas debiutinis novelių rinkinys, autoriaus datuojamas 1992–2006 m., suponuoja atliktą reiklią kūrinių atranką, kūrybinio įdirbio tęstinumą, demonstruoja teminį sistemingumą, stilistinę įvairovę bei, svarbiausia, tekstus į visumą integruojančius autentiško talento kodus. Pagarsėjęs akademinės kultūros ir pramoginėje raštijoje bei renginijoje, realybėje ir virtualybėje, R.Jaras novelių rinkinyje pasireiškia kaip intensyvios poetinės prigimties ir taupios verbalinės raiškos fenomenas. Akivaizdžiai perėjęs ir neužsilikęs nei kraštutinai ezoteriniame, nei egzoteriniame lygmenyse, nei Vakarų dualistinėje, nei Rytų monistinėje arba holistinėje pasaulėžiūroje, novelistas unikaliai varijuoja bei transformuoja skirtingiausių asmeninių ir kolektyvinių sąmoningų bei pasąmoningų patirčių energijas į savitą, tarpais ant siurrealizmo ašmenų balansuojančių vaizdinių srautą.
Būdamas lietuvių literatūros tradicijos paraštėje, nesitapatindamas, bet ir nebodamas derėti greta H.Kunčiaus, šiek tiek R.Gavelio, R.Jaras eksponuoja postmoderniąją mąstysenos, jausenos, elgsenos paradigmą, tačiau, skirtingai nei minėtasis H.Kunčius, nors nevengia žongliravimo citatomis bei intertekstualumo, labiau išryškina ne ekskliuzyvinio sąlyginai vyriškojo prado (dešiniojo pusrutulio) normas ir nenormalumus, bet inkliuzyvines moteriškojo, net uniseksinio prado (kairiojo pusrutulio) paranormas ir metanormalumus. Kaip eseistinės prozos kultivuotojas, pritariantis “autoriaus mirčiai” ir “didžiojo pasakojimo” demitologizavimui, už teksto pasiliekantis novelistas manipuliuoja globalizuoto pasaulio vardais ir likimais, į jų kūnus ir sielas postmoderniai, ar antikos pavyzdžiu, be kompleksų dėdamas savąsias behierarchines, tačiau ne beprasmes fejerijas. Novelėse atskleidžiamas pasaulio kaip pasaulių daugialypiškumo egzistavimas, tvarkingų ir aiškių laikų pabaigos grėsminga nuojauta ar tariamai ramus konstatavimas katastrofiškai užgriūva skaitytoją kaip trumpas sujungimas – “susijungimas su moteriškuoju “ing” (“Sigutė ir berniukas”). Poetiškai, pranašiškai nuolat perspėjantis apie kitų realybių galimybę, R.Jaras kuria “iškrypėlių ir bjaurių pamaivų dvasinių žaidimų smėlio dėžę, taip nepatinkančią tvirto požiūrio į gyvenimą šalininkams” (“Smuikininkė”).
Antrindamas ir tuo pat metu peržengdamas požiūrį, kad poetai yra blogio pranašai, grotesko, sarkazmo, autoironijos kupinų novelių koliaže R.Jaras nemechaniškai “pritrenkia minties galia” (“Dvidešimt viena tragiška, persipynusio siužeto novelytė”). Leisdamas veikėjus ir save pamatyti kiaurai (“Metamorfozė”), vidury skaitymo ritualo pagalvoti, kad darome “absurdiškus, niekur neaprašytus dalykus”, autorius priverčia “verkti be priežasties” (“Verksmas”), nusikirsti ranką, kad ji apglėbtų visą pasaulį (“Jing Žengas”). Laiko elipsėmis, postfreudistinėmis sapno “ego” hiperrealybės universalizacijomis (“Dresdenas”), postkafkiškomis metamorfozėmis, tikrumo dėl pasaulio išskaidymu, debiutantas demaskuoja laiko ženklus – visuotinį vartotojiškosios postindustrinės visuomenės vėžį – “energoinformacinį parazitą” (“Sigutė ir berniukas”), pinigų maldas, hipochondriškąjį vaisto nuo visų ligų sindromą (“Pieno vynas”). Autorius genialiai nuvainikuoja išpranašautą ir mus totaliai apimančią “etaloninę (tele)viziją” (“Sigutė ir berniukas”), erzina menu, “neskirtu kurti grožį” (t.y., neskirtu verifikuoti banalybes) (“Smuikininkė”), kibernetiniu urbanistiniu “fentezi” naikina gamtos ir antgamtiškumo, subjekto ir objekto, asmens ir mechanikos tradicines ribas, simultaniškai jas atkurdamas (“Pieva ir miškas”), asmeninius virsmo ratus tapatindamas su visatos ratais, kuria įtampų krūvius, įsuka ne pigius davinčiškus, o subtilius deividalinčiškus, kinematografiškai traktuojamus karminius smagračius, įgaunančius pagreitį sulig kiekvienu nauju tekstu.
Atsisakęs visų realių ir galimų mokytojų (“Jing Žengas”), kūrėjas tampa mokytoju pats sau ir pretenduoja būti mūsų XXI a. raštijos novatoriumi, pateptuoju be įvesdinimo, netuščiažiedžių metafizinių lygčių karaliumi. Aštrindamas ir gludindamas, skaidydamas ir harmonizuodamas, teigdamas ir neigdamas žmogaus, pasaulio ir metatikrovės netiesinių santykių ambivalentiškumą, R.Jaras įrodo, kad sudėtos draugėn novelės nesumenksta, o ryškiai sušvinta bei giliai ręžiasi šiuolaikiniame viešajame diskurse, vietomis gal net aplenkdamos laiką, laukia savojo skaitytojo, savojo meto, savosios apokalipsės.

bent iki vidurio knygos tai veža.
I don't know how to love him.
What to do, how to move him....