Jamesas Grahamas Ballardas (1930-2009) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų romanistų, klasikas, savo kūryba paveikęs šiuolaikinę literatūrą ir kultūrą. Žurnalas „Times“ jį įtraukė į įtakingiausių XX amžiaus britų rašytojų penkiasdešimtuką. Garsiausiais autoriaus romanais laikoma 1973-iaisiais išleista „Avarija“ (Crash) ir pusiau autobiografinis romanas „Saulės imperija“ (Empire of the Sun, 1984).

Kai autorius pirmą kartą pasiūlė šį rankraštį leidykloms, vienas iš rankraštį skaičiusių recenzentų rašė: „Šiam autoriui nebepadės jokie psichiatrai. NEPUBLIKUOTI!”

"Avarijoje“ autoriaus alter ego Džeimsas Balardas sutinka daktarą Robertą Voeną, „buvusį TV mokslininką, tapusį košmarišku greitkelių angelu“. Voenas, kaip ir jo suburta grupelė atstumtųjų, automobilių avarijų aukų, lytinį pasitenkinimą patiria tik avarijos metu. Voeno misija – atkurti ir pervaidinti garsiausias aktorių, įžymybių, politikų ir rašytojų avarijas ir „patirti naują, iškrypusių technologijų pagimdytą seksualumą“. Karščiausia Voeno svajonė – žūti susidūrus kaktomuša su Holivudo žvaigžde Elizabete Teilor.

Šioje knygoje J. G. Ballardas tiria šiuolaikinių technologijų poveikį žmogaus psichologijai ir vartotojiškos kultūros susižavėjimą įžymybėmis. Autorius užduoda klausimą, kodėl mes, apsišvietusi visuomenė, laikome šias „iškreiptas technologijas“, kasmet nužudančias daugybę žmonių, tokia neatskiriama savo kultūros dalimi.

1996-aisiais pagal šį romaną garsus Kanados režisierius Davidas Cronenbergas sukūrė ne mažiau šokiruojančią to paties pavadinimo juostą.

AUTORIAUS ĮŽANGA

Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravavusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai – seksas ir paranoja.

Mūsų praeities, dabarties ir ateities sąvokos yra vis labiau koreguojamos. Kaip praeitis, kalbant socialiniais ir psichologiniais terminais, tapo Hirosimos ir branduolinio amžiaus auka, taip ir ateitis beveik liovėsi egzistuoti, praryta visa ėdančios dabarties. Mes jėga susiejome ateitį su dabartimi, ji tapo tik viena iš daugelio mums atvirų gyvenimo alternatyvų. Pasirinkimo galimybių vis daugėja ir mes gyvename beveik infantiliame pasaulyje, kur kiekvienas poreikis, kiekviena užgaida, ar tai būtų gyvenimo būdas, kelionės, seksualiniai vaidmenys, ar tapatybės, gali būti tučtuojau patenkintas.

Norėčiau pridurti, kad jaučiu, jog realybės ir fikcijos santykis per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė. Šie du dalykai pasikeitė vaidmenimis. Mes gyvename pasaulyje, valdomame pačių įvairiausių fikcijų – masinės prekybos, reklamos, politikos, besielgiančios it reklamos šaka, televizijos, užbėgančios už akių kiekvienai originaliai reakcijai į patirtį. Mes gyvename milžiniškame romane. Rašytojui vis mažiau būtina išrasti grožinį, pramanytą savo romano turinį. Fikcija jau supa mus. Rašytojo užduotis dabar – išrasti realybę.

Praeityje mes visada manėme, kad mus supantis išorinis pasaulis atstovauja realybei, kad ir kokia ji būtų trikdanti ir miglota, manėme, jog vidinis mūsų minčių, svajonių, vilčių, siekių pasaulis atstovauja fantazijos ir vaizduotės karalystei. Šie vaidmenys, man regis, buvo sukeisti vietomis. Pats išmintingiausias ir veiksmingiausias būdas, kaip elgtis su mus supančiu pasauliu, yra apsimesti, kad pasaulis yra visiškai pramanytas, o vienintelė likusi realybės kruopelė egzistuoja mūsų galvose. Klasikinė Freudo skirtis tarp paslėpto ir akivaizdaus sapno turinio, tarp menamo ir tikro dabar turi būti pritaikyta išoriniam vadinamosios realybės pasauliui.

Koks tad būtų pagrindinis rašytojo, matančio šiuos pokyčius, uždavinys? Ar jis vis dar gali naudotis tradicinio XIX amžiaus romano rašymo technika ir perspektyvomis? Ar jam reikalingas linijinis naratyvas, nuosekli chronologija, ryškūs charakteriai, plačiai apgyvendinę jiems skirtas valdas, turintys galybę erdvės ir laiko? Ar jo siužeto medžiaga yra giliai praeityje nugrimzdusios charakterio ir asmenybės ištakos, neskubrus personažo kilmės tyrinėjimas, pačių subtiliausių socialinio elgesio ir asmeninių santykių niuansų nagrinėjimas? Ar rašytojas vis dar turi moralinę teisę sukurti savarankišką ir uždarą pasaulį, vadovauti savo veikėjams tarsi egzaminuotojas, žinantis visus klausimus iš anksto? Ar gali jis viską, ką nori palikti nepaaiškinta, įskaitant savo motyvus, išankstinius nusistatymus ir psichopatologiją, palikti už kuriamo pasaulio ribų?

Aš jaučiu, kad rašytojo vaidmuo, jo autoritetas ir paskata veikti radikaliai pasikeitė. Jaučiu, kad tam tikra prasme rašytojas daugiau nieko nebežino. Jis nebeturi moralinių pozicijų. Jis siūlo skaitytojui savo galvos turinį, tam tikrą pasirinkimų ir įsivaizduojamų galimybių rinkinį. Jo vaidmuo tapo panašus į mokslininko, dirbančio lauko sąlygomis arba laboratorijoje, susidūrusio su nežinomais dalykais ar neištirta vietove. Jis tegali kurti įvairias hipotezes ir išbandyti jas naudodamas faktus.

„Avarija“ ir yra tokia knyga, kraštutinė ribinės situacijos metafora, beviltiškų priemonių rinkinys, skirtas vartoti ištikus ekstremaliai krizei. „Avarijoje“, žinoma, nesirūpinama dėl išgalvotos nelaimės, kad ir kokia neišvengiama ji būtų, joje aprašomas pandeminis kataklizmas, kasmet nužudantis šimtus tūkstančių ir sužalojantis milijonus žmonių. Ar automobilio avarijoje mes matome blogą lemiantį sekso ir technologijų santuokos ženklą? Ar šiuolaikinės technologijos suteiks mums iki šiol nė neįsivaizduotų priemonių mūsų pačių psichopatologijoms ištraukti į dienos šviesą? Ar šios mūsų įgimto iškrypimo valdymo priemonės išeis mums į naudą? Ar šiuo metu ima atsiskleisti kažkokia iškrypusi logika, daug stipresnė už sukurtąją sveiko proto?

Rašydamas „Avariją“ aš naudojausi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora. Šiuo požiūriu romanas įgijo politinį matmenį, kuris beveik nesisieja su seksualiniu turiniu, tačiau aš vis dar norėčiau manyti, kad „Avarija“ yra pirmasis technologijomis besiremiantis pornografinis romanas. Tam tikra prasme pornografija yra pati politiškiausia literatūros rūšis, nagrinėjanti, kaip mes naudojame ir išnaudojame vienas kitą pačiais begėdiškiausiais ir atkakliausiais būdais.

Nereikia nė sakyti, kad pirminė „Avarijos“ paskirtis yra perspėjimas dėl šios brutalios, erotinės, pernelyg ryškiai apšviestos karalystės, kuri vis įtikinamiau vilioja mus iš už technologinio kraštovaizdžio ribų.

J. G. Ballard
1995