Žymiausio XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofo Ludwigo Wittgensteino knygoje „Kultūra ir vertė“ chronologiškai pateiktos jo 1914–1951 metais rašyto dienoraščio pastabos apie filosofijos, religijos, kultūros ir meno prigimtį. Palikimo tvarkytojai, tarp filosofo rankraščių aptikę pastabų, kurios niekaip nederėjo su „įprastomis“ filosofijos temomis, išleido jas rinkiniu „Pabiros pastabos“ („Vermischte Bemerkungen“, 1977), o netrukus pasirodęs dvikalbis – vokiečių ir anglų – leidinys, atsižvelgus į tematiką, buvo pavadintas „Kultūra ir verte“ („Culture and Value“, 1984).

„Kultūroje ir vertėje“ L. Wittgensteinas jau nebe šaltas filosofas logikas, o įdėmus ir jautrus žmogus. Joje piešiamas ne tiek jo proto, kiek sielos portretas, ir ne tiek to portreto kontūras, kiek spalvos. Loginis Wittgensteino filosofijos matmuo rodo, kad tai jis, o ši knyga atskleidžia, koks jis.

„Didžiulę troškimų tuštybę atskleidžia tai, kad, pavyzdžiui, aš trokštu kuo greičiau prirašyti gražią užrašų knygutę. Man iš to jokios naudos; aš noriu to ne todėl, kad tai, tarkim, atskleis mano produktyvumą. Tai veikiau poreikis kiek įmanoma greičiau atsikratyti to, prie ko esi įpratęs. O vos atsikratęs šita knygute aš juk pradėsiu naują, ir neišvengiamai kartosis tas pat.“ (Ludwig Wittgenstein)