Vytautas Rubavičius
Lietuva: korupcinė demokratija
politinė publicistika / 2010 / 9786094270192 / 336 psl. / minkštais viršeliais su atvartais / Dizainas: Daumantas Každailis/Ieva Každailienė
Castor & Pollux: Vytautas Rubavičius. Lietuviškoji korupcinė demokratija
Šiais „profesionalių ekspertų“ dominavimo laikais sunku rasti žmogų, kurio interesai peržengtų kokią nors vieną siaurą jo kompetencijos sritį. Tačiau kaip tik toks plačių interesų žmogus yra poetas, filosofas ir sociumo kritikas Vytautas Rubavičius.
Kai buvo jaunesnis, jis rašė daugiaaukščius ankstyvojo postmoderno eilėraščius. Gavo „Rūbo“ pravardę ir lietuviškus poezijos laurus – ąžuolo vainiką. Būdamas vidutinio amžiaus, savo tekstuose ėmė gausiai vartoti filosofinės hermeneutikos, komparatyvistinės kultūrologijos ir kitų akademinių cechų slengą bei keiksmažodžius. Tapo mokslų daktaru ir kelių filosofinių traktatų autoriumi.
Atrodo, vienam žmogui to visiškai pakaktų, tačiau prieš keletą metų jis savavališkai ištrūko iš krištolinio poezijos bei filosofijos bokšto ir nusileido ant žemės. O nusileidęs ėmė itin piktintis tuo, ką išvydo aplinkui. „Velniai griebtų, – nustebo jis, – šitie valdžion patekę ir jos gėrybių paragavę žmonės virto naująja nomenklatūra, dar godesne už ankstesniąją – komunistinę. Jie perėmė pastarosios mentalitetą ir vis labiau rodo panieką valdomaisiais tapusiai visuomenei.“
Tokie pastarųjų metų pastebėjimai bei įžvalgos sugulė į knygą iškalbingu pavadinimu – „Lietuviškoji korupcinė demokratija“. Joje mes pamatėme, ką per 20 metų sukūrė atkurtosios nepriklausomybės dizaineriai. Pamatėme tikrąją Lietuvą – autoritarinių partijų vadukų bei oligarchų nustekentą šalį, kurioje laisvė ir demokratija yra tik sudriskusios širmos, nebepaslepiančios baisios korupcijos, išnaudojimo, neteisybės ir nužmogėjimo.
Autorius ne tik įvardija padėtį, bet ieško ir atsakymų, kodėl ji susidarė. Kaltinti ir kritikuoti vien tik valdžią būtų pernelyg banalu, tiesmuka bei neefektyvu (sukritikuotą Kubilių juk visada pakeis koks nors Bubilius), todėl V. Rubavičius kapsto kur kas giliau ir užčiuopia sisteminės kritikos pamatus. Dabartines blogybes pagimdė ne viena ar kita valdžia, o ydinga demokratijos sistema, kurią autorius vadina vaizduojamąja.
Vaizduojamoji (parodomoji) demokratija – tai iš viršaus nuleistas visuomeninių santykių karkasas, kuris nubrėžia griežtą ribą tarp valdžios ir valdomųjų, tačiau per propagandą bei įstatymų manipuliacijas ją tarytum panaikina ir tokiu būdu valdomiesiems sukelia lygiateisiškumo bei demokratiškumo iliuziją. Vaizduojamoji demokratija yra įsišaknijusi visame Vakarų pasaulyje, tačiau mechaniškai nukopijuota ir perkelta į Rytų Europą (ir į Lietuvą), ši demokratijos parodija įgavo itin atviras ir ciniškas formas.
Ar autorius atsako į tradicinį visokio plauko revoliucionierių bei evoliucionierių klausimą – ką daryti? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ne. Jis prisipažįsta: „Aš neturiu geresnio pasaulio vaizdinio. Kadangi neturiu to utopinio vaizdinio, tai negaliu nieko konkretaus siūlyti.“ Taigi jokios veiksmų programos, manifesto ar veiklos gairių šioje knygoje nerasime. Bet rasime kitką – kol kas ne itin ryškias, bet aiškiai numanomas trajektorijas, kuriomis turime judėti norėdami išbristi ne tik iš kapitalizmo, bet ir iš demokratijos krizės.
Nesitapatindamas nei su kairiaisiais, nei su dešiniaisiais, tačiau „pasiskolindamas“ geriausias jų idėjas, V. Rubavičius bando statyti naują idėjinį konstruktą, kuris remiasi dviem pagrindiniais žmonių išlaisvinimo ir įgalinimo principais – realia savivalda ir tiesiogine demokratija.
Šiandieninėje supercentralizuotoje sistemoje šie elementai atrodo vargiai įmanomi, tačiau kūrybinė žmonių energija daro stebuklus. Dvigalvis neoliberalaus kapitalizmo monstras, prisidengęs laisvės ir demokratijos kaukėmis, Lietuvoje buvo sumontuotas per kelerius metus, panašiai tiek truktų ir jo kapitalinis remontas. V. Rubavičiaus knyga gali pasitarnauti kaip šio monstro demontažo instrukcija.
Castor&Pollux 2010 08 10
Nuomonės