Ernesto Che Guevara
Motociklininko dienoraštis
Kelionės užrašai / 2008 / 978-995-564-063-9 / 136 psl. / minkštais viršeliais su atvartais, iliustruota fotografijomis / Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, Vaida Keleras ir Inga Papšytė / Daumantas Každailis ir Ieva Každailienė
1952 m. du jaunuoliai iš Buenos Airių – vienas jų buvo dvidešimt trejų metų medicinos studentas Ernesto Guevara – galingu motociklu „La Ponderosa II“ išvyksta į kelionę po Pietų Ameriką. Kelionę, nusidriekusią per Argentiną, Čilę, Peru, Boliviją, Venesuelą ir suvaidinusią reikšmingą vaidmenį būsimojo kovotojo ir revoliucionieriaus asmenybės formavimuisi. Jos metu vaikinams teko padirbėti įvairiausių darbų – nuo gaisrininkų iki futbolo trenerių, patirti meilės istorijų, taip pat nuolat sukti galvas, kaip susirasti maisto ir kur prisiglausti nakčiai.
Šie jaudinančių dramų ir banalių komedijų pilni dienoraščiai atskleidžia to meto Pietų Amerikos panoramą, pasakoja apie jos gyvenimą, nelaimes ir džiaugsmus, apie čia klestinčią socialinę neteisybę. Kelionė, galėjusi likti Che jaunystės nuotykiu, buvo lemtinga ir tapo kuklia didžiojo Ernesto Che Guevaros gyvenimo nuotykio preliudija – po dešimties metų visas pasaulis žinos jo vardą.
Pagal jaunojo Ernesto Guevaros dienoraščius režisierius Walteras Sallesas 2004 m. pastatė biografinę dramą „Motociklininko dienoraštis“, kurioje jaunąjį Che suvaidino Gaelas Garcia Bernalis.
Ištraukos
Šis pasakojimas – tai ne įspūdingų žygių aprašymas, ir ne koks „truputį nepadorus pasakojimas“ – tokių ketinimų niekada nebuvo. Tai kelionės ir gyvenimo fragmentai, kai du žmonės, paskatinti tų pačių siekių ir svajonių, praleido tam tikrą laiką drauge. Per devynis gyvenimo mėnesius žmogus gali mąstyti apie daugybę įvairiausių dalykų, pradedant aukštomis filosofinėmis spekuliacijomis ir baigiant įkyriai besisukančia mintimi apie dubenėlį sriubos, tiesiogiai susijusia su gurgiančiu skrandžiu; bet jeigu jo galva bent kiek pramušta nuotykiais, per tą laiką žmogus tikrai gali patirti tokių akimirkų, kurios gali sudominti kitus, o jų aprašymas neišvengiamai tapti kažkuo panašiu į šiuos užrašus.
Taip moneta buvo išmesta aukštyn ir, daug sykių apsisukusi ore, vieną kartą nukrito aversu, o kitus kartus – reversu. Čia mano lūpomis kalba žmogus – visų daiktų matas, o žodžiai perteikia tai, ką regėjo mano akys; turbūt dešimčiai galimų aversų teko tik vienas reversas, arba priešingai, ir jokių išlygų; mano lūpos byloja tik tai, ką joms pamatė akys. Ar mes neaprėpėme panoramos, o tik netikėtus vaizdus? Ne visada juos perteikėme objektyviai, o gal mūsų išvados buvo per daug kategoriškos? Gal ir taip, bet juk čia ir slypi paaiškinimas, kaip klaviatūra siunčia impulsus mechanizmui, davusiam signalą nuspausti klavišus, ir tie staigūs impulsai miršta. Nėra subjekto, kuriam būtų galima pritaikyti šį dėsnį. Šiuos pastebėjimus užrašęs personažas mirė vos jo kojos vėl palietė Argentinos žemę. „Aš“, kuris juos sutvarkiau ir nušlifavau, giliai širdyje jau nebeesu tas pat „aš“. Klajonės po mūsų „Didžiąją Ameriką“ mane pakeitė labiau negu tikėjausi.
Nuomonės
Data: 2008-04-06 23:29
Autorius: neo
Data: 2008-06-12 15:40
Autorius: gin
Data: 2008-09-22 16:06
Autorius: neo
Data: 2009-01-30 06:27
Autorius: galvazudys che