Ernesto Che Guevara (1928–1967) – ryškiausias iš XX a. revoliucijų ir kovų už socialinį teisingumą simbolių – knygoje „Partizanų karas“ aprašo savo patirtį, sukauptą pergalingoje kovoje prieš Batistos režimą ir reguliariąją jo kariuomenę Kuboje 1956–1959 metais.
Tai veikalas apie partizanų karo strategiją ir taktiką, praktinis vadovėlis, kuriame pateikiamos žinios apie tai, kaip kasti prieštankines tranšėjas ar pritaikyti šautuvui „Molotovo kokteilį“. Jame aptariami kasdieniai kovotojo rūpesčiai, partizanų psichologija ir motyvacija, laikysena bendraujant su vietos gyventojais, aplinka, pabrėžiamas ideologinis kovos aspektas, pasisakoma dėl lyčių lygybės partizaniniame judėjime.
Ocean Press ir Che Guevaros studijų centras Havanoje, parengė maksimaliai autentišką leidinį – knygos išnašose nurodomi visi comandantes pataisymai, net Fidelio patarimai, ketinimai vėliau kažką taisyti, perrašyti ar perkelti į kitą knygos vietą. Tai vienas populiariausių Che veikalų, sulaukęs daugybės leidimų ir vertimų. „Partizanų karas“ buvo analizuojamas Šiaurės Amerikos sukilimų prevencijos mokyklose ir karo akademijose ir laikytinas vienu reikšmingiausių veikalų šia tematika. Knygos pratarmę parašė Harry „Pombo“ Villegas – vienas iš nedaugelio išlikusių gyvų Che Bolivijos kampanijos dalyvių.

Ištraukos

Che
Castor & Pollux, recenzija, "Šiaurės Atėnai"
Man gražus žodis „partizanas“. Kaip koks marcipanas. Gražus ir žodis „revoliucija“. Kaip pirmoji poliucija. O pats gražiausias žodis – „karas“. Kai po pirmų poliucijų drybsai lovoje, šlamšti marcipanus ir staiga pro langą išgirsti medyje tupinčio varno kranksėjimą. Karas! Karas! Viskas – užteks mėgautis ir tenkintis. Slėpk savo šautuvą kelnėse, aukis aulinius ir eik į karą. Tu nuo šiol karys arba kasdienio karo partizanas.
Knyga graži ir paprasta – kaip „Molotovo kokteilis“. Kaip iškasti prieštankinę tranšėją? Kaip savo rankomis iš 16 kalibro šratinio šautuvo pasigaminti minosvaidį? Kaip suburti partizanų eskadroną? Kaip surengti diversiją, paskleisti propagandą, organizuoti sabotažą? Kaip suformuoti pirmąjį partizanų būrį ir ką daryti užėmus valdžią? Daug daug praktinių patarimų ir teorinių apibendrinimų, kurių esmė – paprasti žmonės, susibūrę į partizanų būrius, gali įveikti ištisas valstybines armijas ir pakeisti išnaudotojų santvarką. Ir jokie jie ne teroristai, o socialiai aktyvūs piliečiai, politinėje veikloje naudojantys partizaninės kovos metodus. Jų nedaug ir jie silpni, todėl priversti tapti partizanais.
Traktatas parašytas 1960–1961 metais ir netrukus išspausdintas. (Gaila, kad jo neteko skaityti pokario Lietuvos partizanams. Būtų ilgiau pratempę...) 1965 m. Che išvyko padėti broliams negrams Konge, tačiau jo patirtis, deja, nedavė lauktų rezultatų. Sukilėliai atsitraukė, o Che nutarė trumpam atsipūsti Prahoje. Čia 1966-ųjų birželį ir liepą dar kartą pervertė „Partizanų karą“ ir, pasiėmęs tris pieštukus – raudoną, mėlyną ir žalią, – jį galutinai suredagavo. Būtent ši knygos redakcija įtraukta į visų JAV karo akademijų ir sukilimų prevencijos mokyklų mokymo programas, jos tekstai naudojami mokant tokias represines karines pajėgas kaip „žaliosios beretės“. Ši knyga bus naudinga ir tau, nesvarbu, ar blizgini batus ir ruošiesi tarnauti okupacinėje kariuomenėje Afganistane, ar spoksai televizorių, keikiesi ir patyliukais skanduoji „NATO army go home!“.
Svarbiausia, ką suvokiau perskaitęs šiuos tekstus: aš – irgi partizanas. Mano priešas – oficialioji lietuvių literatūra, paremta oficiozinės kultūros, valstybinės politikos ir buržuazinio gyvenimo būdo propagandos klišėmis. O savo partizaninėje kovoje vadovaujuosi „septyniomis aukso taisyklėmis“, kurias aprašė Che ir šios knygos pratarmėje trumpai suformulavo vienas iš nedaugelio likusių gyvų Che Bolivijos kampanijos dalyvių – Harry Villegasas-Pombo.
1. Nepradėk kovos, kurios negalima laimėti. Kaip nepradėsi, kaip nelaimėsi, jei mėgstamiausias mano šūkis: „Būk realistas – reikalauk neįmanomo!“
2. Nuolat judėk į priekį, smok ir bėk. Būkite kvaili kaip žalčiai ir klastingi kaip balandžiai. Prisiminkite strategines mano pergales 2006-aisiais ir taktinį atsitraukimą jų pabaigoje, prieš valdžiai skirstant pinigus kultūros leidiniams.
3. Naudok priešą kaip pagrindinį ginkluotės tiekėją. Niekingų lietuviškų rašliavų ir kenksmingų literatūrologinių apžvalgų srautas neišsemiamas. Priešas pats skęsta savo išskyrose ir išmatose.
4. Dangstyk savo judėjimo pėdsakus. Užvakar buvau Maksas Kempinskis, vakar – Sigitas Parulskis, šiandien – Castor&Pollux, rytoj – Eugenija Pociūtė ir Elena Dautartienė. Tad neklausk meilės vardo.
5. Išnaudok karo veiksmams netikėtumo elementą. Ek, kaip smagu kartais parašyti liguistai teigiamą recenziją. Iš sveiko pykčio.
6. Išsikovojęs tam tikras pozicijas, formuok naujas kolonas. Ar negirdite ir nematote sąmyšio literatūrologiniame bobturgyje? Nauji jėzūs jau drožia lazdas.
7. Apskritai veik trimis etapais: strateginė gynyba, pusiausvyra tarp priešo veiksmų ir partizanų veiksmų galimybių ir, galiausiai, visiškas priešininko sutriuškinimas. Vien, du, trys! Žengia mūs šaunus būrys! Vien, du, trys! Kultūra pratrys! Keturi, penki, šeši! Meną kursime visi! Cha! Cha! Cha!
Ir bus taip, kaip pranašavo Che (porą žodžių pakeičiau):
„Mūsų būriai kausis su visu įkarščiu, atsidavimu ir entuziazmu, Lietuvos revoliucijos sūnūs šiais garbingais mūsų istorijos metais tai tikrai sugebės, tačiau blogiausiu atveju mes pasirengę tęsti kovą net sutriuškinus mūsų armiją atvirame fronte. Kitaip tariant, tam, kad pasipriešintumėm didelei priešo pajėgų koncentracijai, kuri gali laimėti sunaikindama mūsų armiją, mes nedelsdami suformuosime didelio mobilumo partizanų armiją [...].
Šiaurės Atėnai bus Sukilėlių armijos, paskutinio organizuoto ginkluoto liaudies avangardo, gynybinė linija, bet kiekvienuose namuose, kiekviename kelyje, kiekviename miške, kiekvienoje mūsų šalies teritorijos dalyje kovos didžioji ariergardo armija, visi žmonės, apmokyti ir apginkluoti taip, kaip parašyta šioje knygoje“ (Che, Pk 149, 5–6).
Castor & Pollux, Verba de verbis, "Šiaurės Atėnai" 2007 06 23