Vladimir Sorokin
Ledas
romanas / 2007 / 978-995-564-034-9 / 336 psl. / kietais viršeliais / Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko / Danutė Kairytė
Rusijos literatūrinio undergroundo atstovo Vladimiro Sorokino, šokiravusio skaitytojus ir literatūros kritikus drastiškais kūriniais, atlaikiusio kaltinimus pornografija ir teismus (2002 m. už romaną „Žydrieji lašiniai“), romanas „Ledas“ (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių post-sovietinio periodo rusų literatūros kūriniu.
Romanui „Ledas“, charakteringas postmodernistinis žanro ribų išnykimas, „aukštojo“ ir „žemojo“ stiliaus (literatūrinio trash‘o a la Coelho) susiliejimas, leidžiantis romaną perskaityti keliuose lygmenyse: tarkim kaip žaidimą Nietsche‘s ir Solovjovo idėjomis, post-sovietinės sociokultūrinės realybės kritiką ir satyrą, arba kaip kvapą gniaužiantį postmodernistinį trilerį.
Pasaulis pilnas „mėsos mašinų“ ir „vaikščiojančių lavonų“ ir tik išrinktieji gali įsijungti į „Šviesos karalystę“ ir „kalbėtis širdimi“. Valiutinė prostitutė, pusiau kriminalinio verslo atstovas, arba šešto dešimtmečio stalininis saugumo komisaras – juos galima atpažinti iš šviesių plaukų ir žydrų akių – pažadinti brutalaus širdies pabudinimo ritualo, galiausia suvokia savo žemiško gyvenimo beprasmybę ir įsijungia į išrinktųjų gretas. „Ledas“ – reikalinga „pažadinti“ miegantiems kosminė substancija, Žemę pasiekusi su Tunguskos meteoritu 1908 m.
„Ledas“ – tai ir utopinio „žmogaus transformacijos“ projekto, ar, platesne prasme, mitologemų kūrimo dekonstrukcija. Vladimiro Sorokino romano ketvirtojoje dalyje galiausiai triumfuoja dabartis. Šiuolaikinė vartotojiška sistema suvirškina ir komodifikuoja viską: paaiškėja, kad „Ledas“ – tai vienos firmos sukurtas produktas, skirtas suteikti žmonėms malonių pojūčių bei išgyvenimų.
Ištraukos
Mūsų – 23 tūkstančiai. Nei daugiau, nei mažiau. Mes žydraakiai ir šviesiaplaukiai. Kai tik atsiras tie 23 tūkstančiai, kai tik visi jie išmoks širdies kalbą, sustosim ratu, ir mūsų širdys vienu metu ištars 23 širdinguosius žodžius. Ir rato vidury rasis Pirmapradė Šviesa, ta, kuri sutvėrė pasaulį. Ir klaida bus ištaisyta: žemiškasis pasaulis išnyks, ištirps Šviesoje. Ir mūsų žemiškieji kūnai ištirps drauge su Žemės pasauliu. Ir mes vėl tapsim Pirmapradės Šviesos spinduliais. Ir grįšim į Amžinybę.
***
Viena merga sakė, kad mus visas suvarys į nematyto neregėto dydžio fabriką, kur vokiečiams siuva drabužius. Ir kad dabar visoje Vokietijoje paskelbtas skubus slaptas įsakymas: pasiūti vieną milijoną vatinukų Rytų frontui. Nes rengiamasi pulti Maskvą, o vokiečių milinės ne itin šiltos. Todėl jie traukiasi. O kai tik bus pasiūtas milijonas vatinukų, jais apvilks rinktinius dalinius, ir tie tuoj pat sės į naujus tankus ir varys į Maskvą. Visa tai jai pažįstamas policajus pasakojęs.
Tada tos pačios komjaunuolės kad pradės šaukti ant jos: esą ji bjaurybė ir išdavikė, o vokiečiai nesugebėjo paimti Maskvos 41-aisiais, ir ten sušalo su savo milinėm – taip jiems ir reikia. O kai Raudonoji armija sumuš vokiečius, tai Hitlerį atveš į Maskvą, į Raudonąją aikštę ir ten pakars už kojų priešais mauzoliejų, o čia pat pakars ir išdavikus bei išdavikes, tokius, kaip ji. Ir kad draugas Stalinas visų pareikalaus atsakyti: ir tų, kurie nelaisvėn pasiduodavo, ir tų, kurie vokiečiams batus laižė. Ir tų bobų, kurios po vokiečiais gulėsi.
Bet čia Tania joms riktelėjo, kad užsičiauptų su savo Stalinu. Nes du jos dėdes išbuožino, o tėvą nežinia kur supūdė, ir jos su motina viena duona su vandeniu gyveno, o užėjus vokiečiams pirmą kartą gyvenime iki soties prisivalgė, o dar, be to, taip įsimylėjo, kad vos iš proto neišsikraustė.
O tos komjaunuolės jai šaukia:
– Fašistinė bliadė!
O ji joms:
– Stalino kalės!
Nuomonės
Data: 2015-11-20 08:47
Autorius: Vytautas
Data: 2007-09-28 18:22
Autorius: ūū
Data: 2007-09-06 14:00
Autorius: vvv