O kai ateina visiškas pyzdiec, maištas virsta desperatišku kliedesiu, galvoje nebelieka jokių racionalių mintelių, viską užgožia apatiška nykuma – skuka zelionaja. Belieka tik draskyti nagais sieną, gerti iki sąmonės netekimo ir staugti iš nevilties. Ir savo stūgavimus kruvinais nagais užrašyti.
Taip gimė beveik autobiografinė knyga apie nieką. Knyga, skirta „draugams, kurie skaitydami apie nieką negalvotų”. Nes galvoti nėra apie ką.
Nėra ir kam. Nėra ir tų draugų. Visi žmonės tuščiaviduriai ir bestuburiai, be protesto, be idėjų, be dvasios – lyg plastmasinės žuvelės akvariume.
Nėra netgi paties autoriaus – pagrindinio veikėjo Jurgio Mitkio, kurio egzistencija ir tapatybė patvirtinama trimis paprastais žodžiais: „Pisu, vadinasi, esu!”. Nemąstykit banaliai – pisti privalu ne kokią nors mergą ar bobą, kalę ar patelę, bobšę ar kekšę, o visą pasaulį, tiksliau:
1. trikampę akį ant šūdpopierio, vadinamo doleriu,
2. pragaro sargus, vilkinčius dangaus uniformas,
3. pasiutusius šunis, ginančius savo bybius valstybės vardu.
Taip! Reikia išpisti tą pasaulį, visą tą juodąją skylę, ryjančią Dievo sėklą! Išpisti! Ir tada ateis šio svieto pabaiga – gyvensime visi kartu žmoniškai, draugiškai, linksmi ir laisvi, be kalėjimų, grandinių ir prievartos... Cha cha cha...
Kaip tą padaryti? Nežinau... Šioje knygoje autorius tik parodo ir įrodo, kad IŠPISTI PASAULĮ – BŪTINA! Ką gi. Lauksime knygos tęsinio su pasaulinės kamasutros vaizdeliais... (Darius Pocevičius, pabaigos straipsnis)

Apie autorių

Tomas Arūnas Rudokas – poetas, fantazuotojas, chuliganas, girtuoklis, mergišius, meilės dainius ir buvęs zekas, trijų vaikų tėvas ir trijų žmonų buvęs vyras, persona non grata beveik visuose Vilniaus baruose.