Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė” buvo parašytas 1982–1984 m., bet dienos šviesą išvydo tik 1995 metais. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.

Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios – 30-osios – meilės.

Kas gi tapo 30-ąja Marinos meile? Gal sovietinis nomenklatūrininkas – vyras, su kuriuo ji pirmą kartą pajuto orgazmą? O gal meilė sublimavosi ir virto meile naujam darbo kolektyvui bei visai sovietinei sistemai? Atsakymas paskęsta gamyklų triukšme, sovietinių laikraščių vedamųjų ir Andropovo laikų propagandos sraute…

***

Vladimiras Sorokinas (g. 1955) – bene žinomiausias šiandieninės Rusijos rašytojas – formavosi kultūrinio Maskvos andergraundo aplinkoje. Jo kūrybos sovietmečiu niekas nepublikavo, tad pirmieji apsakymai dienos šviesą išvydo Vakaruose. Tik 1992 m. „Russlit“ leidykla išleido jo „Pasakojimų rinkinį” – pirmąją V. Sorokino knygą, nominuotą Rusijos Bukerio premijai. 2001 m. V. Sorokinas buvo apdovanotas „Žmonių knygos” premija, o po dviejų mėnesių gavo Andrejaus Belio apdovanojimą už ypatingus nuopelnus Rusijos literatūrai. Šiandien jo knygos išverstos į mažne 30 pasaulio kalbų.

Abejingų V. Sorokino kūrybai nėra. Vieniems ji kelia susižavėjimą, kitiems – neapykantą. Pats autorius į ją žiūri itin savitai ir savikritiškai: „Meninė literatūra mums iš esmės trukdo gyventi. Mes gyvename knygomis net tai suvokdami: kalbame knygine kalba, tapatiname save su personažais, užkrauname sau jų moralę… Visada buvau berniūkštis, kuris norėjo sugriauti šį pasaulį, kad galėtų pažiūrėti, kas jo viduje. Ir visą gyvenimą tuo užsiimu. Tiesiog atlieku terapinę funkciją, ko daugelis nesupranta.”

Knygos fragmentai

Lova skausmingai sugirgždėjo, baltos rankos apsivijo Marinos kūną.

Valentino krūtinė buvo plati, beplaukė, dideliais, beveik moteriškais speneliais ir dviejų kapeikų dydžio apgamu ties vos įžiūrimu kairiuoju raktikauliu.

– Katinėli...

Jo lūpos, godžiai praskleidusios plaukus, iš lėto įtraukė Marinos ausies spenelį, galinga skulptoriaus ranka nuslydo per krūtis, pilvą ir užklojo papilvę.

Jos keliai suvirpėjo ir prasiskyrė, praleisdami šią didžiulę plaštaką, kuri spinduliavo galią ir palaimą.

Po minutės Valentinas jau gulėjo aukštielninkas, o Marina keturpėsčia iš lėto sėdosi ant jo lyties, kietos, ilgos ir storos, kaip suvenyrinė estiška žvakė už tris devyniasdešimt.

***

– Visi tarybiniai žmonės, – tęsė savo kalbą draugas Rumiancevas, – šiomis dienomis pagerbia šviesų Karlo Markso atminimą pasiaukojamai kovodami už didžių marksizmo-leninizmo idealų įgyvendinimą. Komunistų Partijos ir jos Centro Komiteto vadovaujami mūsų šalies darbo žmonės ir toliau nepalaužiamai žengs Markso ir Lenino nurodytu keliu – komunizmo statybos keliu. Visa mūsų gamykla apskritai ir jūsų cechas konkrečiai privalo pasitikti šį puikų jubiliejų spartuolišku darbu ir naujomis darbo pergalėmis.