Modernizmo ikona, kultinė Paryžiaus bohemos figūra, unikalus literatūros ir kultūros fenomenas, viena įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, iškili modernistinio meno globėja ir matrona – taip dažniausiai apibūdinama amerikietė Gertrude Stein (1874–1946), daugiau nei 40 metų praleidusi Paryžiuje, savo kūryboje ir gyvenime it veidrodyje atspindėjusi mažne visas tarpukario Europos meno pasaulio naujoves, pakilimus ir nuokryčius. G. Stein sukūrė visą virtinę romanų, apysakų, eilėraščių, esė ir literatūros apžvalgų, išleistų daugiau nei 30-ies knygų pavidalu. Memuarai „Alice B. Toklas autobiografija“ (1933) išgarsino autorę visame pasaulyje. Knyga išversta į 26 kalbas, „Modern Library“ leidykla ją įtraukė į geriausių XX a. negrožinės literatūros knygų 20-tuką.

Autobiografija parašyta ne savo, o Alice B. Toklas (1977–1967) – meilužės, draugės, sekretorės, namų tvarkytojos ir, svarbiausia, nuolatinės gyvenimo palydovės – vardu ir tarsi kalba jos balsu, iš jos perspektyvos. Autorė turbūt sekė autobiografinėmis žymių autorių mistifikacijomis – J. W. Goethe‘ės „Poezija ir tiesa“, W. Woolf „Orlandu“, todėl romano bruožų įgavusiuose memuaruose realybė susiliejo su fikcija, pagražinta itin subjektyviais ir dažnai sardoniškais B. Stein vertinimais.  

Skaitytojas stačia galva panardinamas į bohemišką, naujais modernizmo vėjais alsavusį 1903–1933 m. Paryžių, kuris tuomet buvo tapęs ypatingu traukos centru daugybei menininkų iš puritoniškų šalių, plūstančių čionai ieškoti saviraiškos laisvės. G. Stein salone nuolat lankėsi dailininkai G. Braque‘as, P. Cézanne‘as, H. Matisse‘as ir P. Picasso, 1906 m. nutapęs garsųjį „Gertrude Stein portretą“. Dažnai užsukdavo literatai Sh. Andersonas, G. Apollinaire‘as, T. S. Eliotas, F. S. Fitzgeraldas, E. Hemingway‘us, E. Poundas. Jaunąjį E. Hemingway‘ų G. Stein įkalbėjo mesti žurnalistiką ir tapti rašytoju, o šis aprašė saloną memuarų knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ (1964). Salono šeimininkei susidomėjus teatru, Fleurus gatvelėje ėmė lankytis dramaturgai: siurrealistai J. Cocteau ir A. Bretonas, dadaistas T. Tzara, „žiaurumo teatro“ kūrėjas A. Artaud. Visi šios margos publikos atstovai tapo „Alice B. Toklas autobiografijos“ herojais.

Atviros, įžūlios ir kandžios įžvalgos papiktino kai kuriuos literatūros ir dailės korifėjus. E. Hemingway‘us įsiuto susilaukęs bailio epiteto, H. Matisse’as ir G. Braque‘as įtūžį išliejo modernistų žurnale paskelbtame „Liudijime prieš Gertrude Stein“, o brolis Leo pavadino knygą „melo mikstūra“. Tačiau kultūros elito, kuriam pati G. Stein buvo prilipinusi vykusią „prarastosios kartos“ etiketę, erzelis sukėlė tik dar didesnį susidomėjimą memuarais.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba