Alejo Carpentier (1904–1980) – Kubos rašytojas, eseistas, žurnalistas, muzikologas, apdovanotas prestižine ispanakalbės literatūros Cervantes premija. Į autorių galima žiūrėti kartu su Borges kaip į vieną naujosios Lotynų Amerikos rašymo „tėvų“, su Asturias įvedusiu ir teoriškai aptarusiu „magiškojo realizmo“ sąvoką „Šios žemės karalystės“ įvade. Jis yra teigęs, kad Pietų Amerika duoda galimybę įsigyti platesnę, negu europiečių, kultūrą ir savo asmenimi tai patvirtina. Jis tikrąja to žodžio prasme buvo viso pasaulio pilietis, labai daug keliavęs, gyvenęs įvairiose šalyse. Rašytojo kultūrinė patirtis ir aprėptis niekada nebuvo lokali ar vienpusė. Kelionė po Meksiką ir Haitį įkvėpė parašyti apysaką „Šios žemės karalystė“. Veiksmų jis ėmėsi Venesueloje, kur gyveno nuo 1945 m. iki 1959 m.

„Šios žemės karalystėje“ vaizduojamas Haičio vergų sukilimas, revoliucija, pirmojo juodaodžio karaliaus Henrio Christophe’o valdymas ir mirtis. Tačiau knygoje veikiančios realios istorinės asmenybės apdovanotos ir magiškomis galiomis. Panorėję, jie gali pasiversti vabzdžiais, paukščiais, ištrūkti iš pančių ir išvengti mirties bausmės. Taip magija įrašoma į šios Lotynų Amerikos šalies istoriją ir tampa neatskiriama jos dalimi. Dar daugiau, „Šios žemės karalystėje“ ir kituose autoriaus kūriniuose pasirodantis magijos elementas nėra jo subjektyvios vaizduotės vaisius, skirtas vien pagražinti  kūrinį ar suteikti jam keistumo, egzotiškumo. Apysaka grįsta afrikiečių vergų tikėjimais, vudu religija. Šie tikėjimai – kolektyviniai, tad jie yra objektyvi Haičio, o kartu ir Lotynų Amerikos, kultūrinės realybės dalis. Carpentier suformuluota prieiga prie Lotynų Amerikos realybės autentiškumo, „lo real maravilloso“, davė pradžią magiškajam realizmui ir įkvėpė didžiuosius jo autorius.