Tomas Šinkariukas

Šokis

novelės, dramos / 2008 m. / ISBN 978-995-564-071-4 / 326 psl. / minkštais viršeliais su atvartais / knygos viršeliui panaudoti autoriaus paveikslkai / dizainas: Daumantas Každailis, Ieva Každailienė

Leidykla „Kitos knygos“, išleidusi šią puritoniškos lietuvių kultūros paribių knygą, dar kartą rizikuoja suerzinti davatkiškąją visuomenės dalį, pagyvenusias dailiosios lyties atstoves ir patriotiškai nusiteikusius tautos dorovės cerberius. Tomas Šinkariukas pasimėgaudamas, nebodamas karmiškos dostojevskiškos bausmės, žudo dėmesio nevertus individus beveik kiekviename šios knygos kūrinyje: pykš pokšt – mes kartu – nusižudėme abu. Autorius drąsiai numeta šalin Kanto moralinį imperatyvą ir gausiai eksploatuoja šnekamąją kalbą su visais jos rusiškais keiksmažodžiais, kuriais kalba žemesnioji, asocialioji visuomenės dalis – plebsas, runkeliai ir liumpenai. Ir, žinoma, nė kiek nevengia sultingų sekso scenų su visomis iškrypėliškomis, bet būtinomos mutacijomis – argi nesmagu padulkinti savo seserį ir iš gailesčio atsiduoti geriausiam savo bičiuliui?
Nepamatuotas smurtas, perversinis seksas ir brutali kalba – štai trys mirtinos nuodėmės, kuriomis aukštosios kultūros dvasininkija kaltins „Šokio“ autorių ir leidėjus. Bet puritonizmas Lietuvoje smarkiai mažėja, o akademinė kalbininkija vis labiau dreba iš bejėgiško įsiūčio, kai purtomi jos pamatai. Galų gale, einame į „žydruosius“ Vakarus, kuriuose tokie lietuviški „iškrypimai“, kaip homoseksualumas, jau seniai tapo moraline dogma. Tad neverta kreipti jokio dėmesio į literatūrinių davatkų kiauksėjimą, nes knygų neskaitymą ir sukėlė jų proteguojamos ligi saldumo nugludintos vertybės – tokios, kad net šleikštu darosi. Geriau panagrinėkime, ką dar, be savo bedieviškos trejybės, siūlo knygos autorius.
Tomas Šinkariukas visų pirma – dramaturgas, nuosekliai plėtojantis XX amžiaus avangardistų neišpurentus literatūrinius dirvožemius. Jis „iškalė“ šiuolaikinės dramaturgijos pionierių pamokas ir sukūrė savo pasaulį – greta „normalaus“ pasaulio egzistuojančią erdvę, kurioje atsiduria dvasinę ir egzistencinę pusiausvyrą praradę personažai. T. Šinkariuko tekstai – tai greičiau ne užribio, o ribinė kūryba: ant ribos balansuoja ne tik veikėjai, bet ir pats autorius, pasirinkdamas ne autsaiderišką užribį, o ribinius, kraštutine žmogiškumo riba apibrėžtus siužetus, idėjas bei kalbėseną.
Trumpi apsakymai ir pjesės pasižymi rafinuotu manieringumu, kontrastinga veiksmo vietos ir laiko kaita, siurrealistiniai tekstai dažniausiai parašyti pasitelkiant pasąmonės srauto ir tikrovės-sapno-vizijos kaitaliojimo techniką. Bekompromisė autoriaus pozicija, tiesus ir aštrus žodis, drastiškos siužetinės linijos ir drąsūs psichoanalitiniai metodai, išviešinantys pačias slapčiausias personažų pasąmonės kerteles bei sielos užkaborius – visa tai nauja anemiškoje lietuvių prozoje ir dramaturgijoje. T. Šinkariuko kūryba dvasingesnė už perdėm brutalius S. Parulskio kūniškumus, tikroviškesnė už perdėm suistorintus M. Ivaškevičiaus fantazmus ir intymesnė už perdėm jausmingus L. S. Černiauskaitės moteriškumus.
Tomui, kaip ribiniam dramaturgui, svarbiausia vyksmas – jam visai nebūtina puslapiais lieti aprašomąją erdvę, tapyti kraštovaizdžio peizažą, nes tikrovę sąlygoja sceninė teatro dalis. Beprotišku greičiu autorius kuria situacijas, užgimusias iš paralelios paranojinės prigimties, kurioje klasikinę tiesią Newtono erdvę užlenkia reliatyvus Einsteino paradokso spindulys. Būtent šita paradoksalioji situacijos dalis ir labiausia žavi – kam keliauti per visas abėcėlės raides nuo alfa iki omega, jei galima tiesiai į omegą. Minties greitis didesnis už šviesos greitį, tad sutaupoma daug laiko. Dažniausiai Laikas – tai paskutinės herojų valandos, kai žudikas, užbaigęs „nusikaltimą“, spokso į žvaigždėtą dangų. Ten, žvaigždynuose – teisingumas!
Herojus vėpso į tuščią dangų ganėtinai trumpai, nes autoriui kur kas labiau rūpi visiškai žemiški dalykai, tekste virstantys chtoniškais sceniniais vaizdeliais. Pavyzdžiui, tokia marginali situacija: bičiulis lanko mirštantį draugą ir išpildo paskutinį jo prašymą – duoti padulkinti į šikną. Nes tikram draugui atsakyti negalima! Juolab ir likimas atsisuka šūdina puse į viršų – išmesta sprendimo moneta nukrenta reversu homoseksualizmo naudai. Perskaitęs tekstą, pajunti tartum pirštą subinėj – esi išdurtas, patenkintas tu, ar ne. Tada suvoki, kad kitus kūrinius reikia skaityti išlaikant distanciją, o tą distanciją reguliuoja pats autorius. Atstumas, iš kurio stebi vyksmą, pakankamai didelis, tad palengva supranti, kad tai tik sceninė iliuzija, tik lėliškas buvimas, apgaulė, iliuzija ir magija. O ši magija kuriama psichinės energijos pakrautais žodžiais, kurie netampa kūnu, tačiau leidžia simuliakriškai išgyventi vis dar aktyvioms nuobodulio pertekusioms smegenų ląstelėms – paskaičius T. Šinkariuką, jose gali užsiveisti ir krabai
Kartais Tomas tampa ironiškas ir, aukai žengiant į mirtį, vietoj laukiamo „meteoritų lietaus“ bloškia tris saujas minkštų dulkių.(„Ponas Kristupas“). Biologijos mokytojo kūnas po sadomazochistinės savižudybės negenda, tarytum priklausytų šventajam. Pensininkas D., balkone įsirengęs laboratoriją, iš prezervatyvų, spermos, sieros deziksopizdato, alpių vyno ir kitų elementų gamina vaikus, kurių veideliai neaiškiai šmėkščioja rūsio prieblandoje. Gamina ar negamina – atsakymas dviprasmiškas („Vienatvės žaidimai“). Ir darosi smagu skaityti hičkokiška įtampa parašytus kūrinius bei sekti nevaldomų kūnų pisuokliškus judesius taip, kad kartais tau, kaip tam individui iš koliaskės („Individo nusikaltimas“) atsistoja. Kas atsistoja? Aišku – pakvietimas pas Arktikos vyskupą, kai Dievas mus užvers.
Knyga gana lakoniškai atkartoja Omaro Chajamo „Rubajatų“ ar japoniškus haiku principus, kuriuose būtinai turi dalyvauti trys keturi privalomi elementai ir įvairios jų tarpusavio kombinacijos. Iš šių paminėtina kvaitulį sukelianti degtinė, holivudiškiems penktojo dešimtmečio filmams privaloma cigaretė, lietuviui puritonui nenormalus seksas ir kraupūs žudymo (arba ūkio) įrankiai – peilis arba kirvis. Iš šių negausių elementų, pasitelkiant psichosomatinę šinkariukišką fantaziją, ir konstruojama gana turtinga visų kūrinių fabula: nuo buitinio konflikto tarp degradavusių intelektualų iki visiškai degeneratyvios nukryžiavimo scenos – paskutinio krikščionybės išsikvėpimo akordo.
„Normaliam“ Lietuvos skaitytojui T. Šinkariuko knyga gali tapti šokiruojančiu išbandymu, ekstremaliu literatūriniu alpinizmu vietoj kirtiklio ir gelbėjimosi virvės pasiėmus dantų krapštuką ir alaus butelį. Kad taip neįvyktų, papasakosiu vieną tikrą (ne literatūrinę) istoriją, nutikusią visai neseniai. 2008-ųjų birželį šios knygos autorius pasikvietė į svečius keletą bičiulių, tarp kurių patekau ir aš. Nuvykome į gražią sodybą ant ežero kranto Aukštaitijoje. Sėdėjome prie laužo, kalbėjome apie literatūrą ir gyvenimą. Diskutavome ir amžina tema: kas geriausias Lietuvos rašytojas? Gerokai įkalęs šeimininkas karštai aiškino, kad tai jis, o aš tvirtinau, kad literatūroje geriausių nėra ir negali būti. Susiginčiję, bet taip ir neradę aukso vidurio, nuėjome miegoti, o Tomas liko prie laužo medituoti toliau. Po kelių valandų mane, gerai įmigusį, pažadino šnabždesys. Pramerkiu akis – jbtvmt! – virš lovos tamsoje boluoja susivėlusio, pusnuogio Tomo stovyla... su mačete rankoje! Užmuš, – pagalvojau. Ir dar pagalvojau, kad jis turbūt tikrai vienas geriausių rašytojų... Ir kokia apėmė nuostaba, kai iš Tomo vapesio supratau, kad šią iš Austrijos parsivežtą mačetę jis nori man padovanoti. Trečią valandą nakties...
T. Šinkariuko „Šokis“ – tai laukinis šokis greta lovos, kurioje miega mūsų vaizduotė. Šokis ant mūsų fantazijos ribos. Šokis egzistencinėse dvasios sutemose, su mačete rankoje.

(Gintaras Patackas + Darius Pocevičius)