Kaune gyvenantis dramaturgas ir prozininkas Tomas Šinkariukas (g. 1971) – turbūt pati paslaptingiausia figūra šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jis neduoda interviu, nesifotografuoja, nedalyvauja literatūriniame gyvenime, nerengia savo kūrybos skaitymų. Ramioje vienatvėje jis kuria tamsius ir keistus tekstus apie buities pragarą ir iš jo išvaduojančią fatališką kelionę į mirtį.

Peiliu nudurtas kafkiškas personažas džiaugiasi, kad niekada neturėjo mobiliojo telefono. Miręs sargas, kurio neįsileidžia žmona, susipainioja, ar gerti pro burną, ar pro žaizdą gerklėje. Vonioje į gabalus sukapota prostitutė lyg niekur nieko atsikelia ir išeina...

„Mėnulio vaivorykštė“, sudaryta iš dviejų apysakų ir penkių dramų, – turbūt pati mįslingiausia T. Šinkariuko knyga, kupina siurrealistinių sapnų, keistų vizijų ir painių kultūrinių kodų. Sapnai ir regėjimai laužo linijinio siužeto logiką, o vyksmas grindžiamas minties žaismu ir subtiliomis asociacijomis, kurias įžvelgs tik akylas, atidus ir jautrus skaitytojas.