1929 metais vokiečių rašytojas Thomas Mannas su šeima atvyko į Nidą ir praleido ten vasaros atostogas. 1930 m. ant marių kranto jie pasistatė namą. Pranešime „Mano vasarnamis“, perskaitytame 1931 m. Rotary klubo susirinkime Miunchene Mannas sakė: „Jau šiandien džiaugiuosi, kad kitais metais mes vėl būsime Nidoje. Savitas tos žemės juostos pobūdis nėra pataikūniškas, nėra jis nė gražus įprastine prasme, tačiau gali pasidaryti toks artimas širdžiai, kad apie tai galėčiau – o šiandien ir pamėginau – giesmes giedoti.“

Praėjus 36 metams (prieš lygiai penkis dešimtmečius!) į Nidą atvyko prancūzų rašytojas ir filosofas Jeanas-Paulis Sartre'as drauge su savo partnere Simone de Beauvoir ir vertėja Lena Zonina.  Rašytojas pasivaikščiojo Nidos kopose, aplankė prancūzų belaisvių kapines. 

Sakoma, kad stovėdamas ant kopos, Sartre‘as prasitarė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“ ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.

Kas galėjo įvykti, jei Thomas Mannas ir Jeanas-Paulis Satre'as su savo palydovais būtų susitikę Nidos smėlio kopose? Kas jungia ar kas galėtų jungti Nidą, Sartre'ą ir Manną? Kaip persipina ar galėtų persipinti vieno krašto, dviejų mąstytojų ir istorijos gijos?