Laikas leistis į svaiginančią blogio bedugnę, kur negalioja jokia moralė ir atsiveria gundanti laisvė nusikalsti.

Maldororo giesmės (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę. Šiuo tikslu grafas Lautréamont’as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių, nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių.

Knyga dalinai paremta pagal Europos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.

Apie vertėją galima paskaityti čia.